Neskaitykit šito, nes čia- didžiausias pesimizmo burbulas!

Nesuprantu. Tikrai nesuprantu kodėl po tiek daug laiko čia pasirodau būtent TOKIA.

Tokia.... Kokia tokia?Nelaiminga? Persisunkusi neviltimi, pesimizmu ir bejėgiškumu?

Ko gero taip.

Ir pykstu ant savęs dėl to. Tikrai! 

Juk turėčiau džiaugtis šviečiančia saule, džiaugsmingais veidais ir dar bala žino kuo...

Kai esi TOKS,kaip šiuo metu aš (dar nesuprantu savo būsenos ir negaliu jos apibūdinti vienu mažučiu žodeliu),tai viskas nusidažo šlykščiomis spalvomis, aš taip manau.

Ir KODĖL tokia jausena mane aplanko jau ne pirmą pavasarį?

Aš norėčiau šypsotis ir skleisti kiekvienam palaimos spindulius...

Kodėl būtent dabar mane apniuko tos skaudžios mintys?

Kodėl DABAR aš pradedu svarstyti apie savo didelius užmojus ir tokias menkas galimybes?

Kodėl šiuo momentu turiu liūdėti dėl neišsipildžiusių svajonių?

Kodėl dabar išsiveržia tas pyktis ant visų ir dėl visko?

Kodėl pykstu ant žmonių, kad jie manęs nemato(man tikrai reikia jų...), kai pati jų neprileidžiu artyn?

Ir po velnių, ar išmoksiu kada nors save mylėti?

Ar tai negalėtų bent kažkiek palaukti ir nusikelti į ateitį...

Pavyzdžiui, į tokį laiką, kurį pavadinčiau "NIEKADA"...

Labai didelė mano dalis neleidžia man spausti to mygtuko "Paskelbti", bet nemaža dalis ir trokšta to. Tiek laiko neliejau niekur ir niekam savo minčių, tiek laiko viską gėriau į save nė nesuvokdama, jog nesu, nu nesu aš tas "Psichologinis Halkas" sugebantis viską kęsti vienas, tyliai bei ramiai.

Kažkodėl šis pamirštas tinklaraštis buvo pirmoji paguodos mintis, kai neviltis ir skausmas užgniaužė gerklę, ne, ne tik gerklę.Viską.

Atleiskit, kad šį kartą pasirodžiau štai taip...

Istorijos vingiuose

Sveiki.

Kaip sekasi? Kaip nuotaikos? Ir, ar daug baltučio sniego jūsų aplinkoje? :)

Mokyklai reikėjo perskaityti B.Sruogos "Dievų miškas". Perskaičiau. Ir ką? Nuostabu. Tikrai patiko.

Apskritai, knygoje aprašomas laikotarpis, man vienas įdomiausių istorijos laikotarpių. Taip, tai be galo žiaurus ir daug skausmo atnešęs laikotarpis, bet tuo jis ir traukia. Visos tos istorijos apie holokaustą, trėmimus, tiesiog, prikausto. Kita vertus, juk viena priežasčių kodėl mokomės istorijos- pasimokyti iš praeities klaidų.

Knygoje tikrai gausu ironijos, kas man labai patiko. Taip pat radau tiek daug nuostabių minčių, kurios buvo ne tik griebiančios už širdies ir priverčiančios kūnu bėgioti šiurpuliukams, bet velniškai, neapsakomai teisingos ir tikslios, lyg geriau ir nebe sugalvosi nusakyti situacijai.

Ach, tas sarkazmas ir ironija paskutinėse eilutėse...

Tad, mielieji, kai artės momentas šiam kūriniui skaityti, nusiteikit geram laiko praleidimui :).

Šie žodžiai sužavėjo labiausiai. Aš šiuos žodžius skaičiau ir skaičiau. Apie jos galvojau ir galvojau. Ir man atrodo, jau greitai galėsiu juos laisvai cituoti. Kol knyga gulėjo ant staliuko, esančio prie mano lovos, kiekvieną vakarą prieš miegą akimis perbėgdavau šias eilutes ir vis iš naujo pajusdavau per kūną nusiritančių šiurpuliukų bangą.


Aš sužavėta.
Iki.

Kai draugas, jau nedraugas

Uch... Kaip senai rašyta. Trūko, tikrai trūko rašymo. Bet vis tik, net pati sau negaliu paaiškinti kodėl taip staiga dingau ir čia, elektroniniame dienoraštyje, tiek laiko nesirodžiau.

Labai, labai nepatinka mano dienoraščio dizainas. Kaip bebūtų gaila su informatika susijusiais dalykėliais nedraugauju, tad turiu tenkintis tuo, ką turiu.

Kažkoks labai niūrus ir slegiantis tas mano savaitgalis.

Įrašo pavadinimas: kai draugas, jau ne draugas. Kas tada? Tada skauda. Netgi labai skauda. Ne, šį kartą nenutiko taip, kad su tam tikru žmogumi visiškai nutraukiau ryšius ir net labas gatvėje vienas kitam neištariam, ne. Bendraujam, susirašom, neretai leidžiam laiką kartu. Bet, tiesiog, jaučiu, kad tai ne draugas, o gal būtų tiksliau pasakyti ne tikras draugas. Iš tiesų, jau gan ilgai nebežinau kuo skiriasi geriausias draugas nuo draugo. Atsimenu, kaip paprasta, bet tuo pat metu ir juokinga, buvo vaikystėje. Žinote, kaip bent pas mus buvo įprasta tapti geriausiais draugias? Tiesiog, nutardavom, kad mes jau geriausi draugai ir viskas. Viskas atrodydavo maždaug taip:
-Tu tai mano geriausia draugė.
-Na, tada ir tu mano.
-O, gerai, mes dabar visiem sakysim, kad mes geriausios draugės.
-Aha.

Ganėtinai komiška ta vaikiška "geriausio draugo" samprata tuomet buvo. Ir naivi. O kas buvo vėliau? Vėliau iškilo klausimas: kas tas geriausias draugas? Savo aplinkoje labai dažnai girdėdavau žodžius, kad draugo sąvoka nesimėtoma ir tai labai įsisavinau, galbūt net per daug.

Aš nežinau, ar aš per daug pavydi, gal per daug sureikšminu tam tikrus dalykus, per daug kabinėjuosi, nežinau. Iš vis, ar aš kalta?

Bet ką rodo tai, jog prisiminimu kertelėse daugiau atsiminimų kaip buvo skaudu, o ne tų, kaip buvo gera ir smagu. Kai atiduodi visą širdį, o vis tik svarbesnis ir geresnis ką tik sutiktasis. Ką reikia galvoti ir jausti, kai žinai, kad bet kada gali būti iškeistas į bet kurį.

Gal per daug susireikšminu?

Bet ko gero ant klaviatūros klavišų kapsinčios ašaros irgi kažką reiškia.

Vėl sėdu į rutinos karuselę!

Labas!

Taip, jau įšokau į tą rutinos karuselę, kuri, beje, dar nespėjo atsibosti, ruošiuosi toje karuselėje stipriai, stipriai įsisiūbuoti ir apie stabdžius pagalvoti tik po 9 mėnesių.

Ilgai nerašiau, o nutiko tiek daug!

Pirmiausia paminėsiu, kad turėjau PAČIĄ GERIAUSIĄ VASARĄ  SAVO GYVENIME! Ne, nebuvau užsienyje, daug nekeliavau, bet man to ir nereikėjo, kad turėčiau nuostabų laiką, tiesiog užteko geros kompanijos aplink. Vasarą dirbau ir būtent darbas man suteikė tiek daug nuostabių atsiminimų. Dar niekada gyvenime neteko sutikti tiek daug naujų žmonių vos per 2 mėnesius (nors jau per pirmą savaitę turėjau atsiminti apie 20 naujų vardų). Dabar jau visos emocijos šiek tiek aprimusios, jei prieš savaitę būčiau mėginusi kažką parašyti, esu garantuota nebūtų pavykę suregzti nė vieno rišlaus sakinio, nors ir dabar einasi ne per geriausiai, minčių daug, bet visos jos labai išsibarsčiusios ir padrikos, tad prašau nesupykti...

Turėjau du nuostabius atostogų- darbo mėnesius, kuriuose, tiesa pasakius, buvo visko. Taip, juokiausi ir jaučiausi laiminga labai dažnai, bet ir ašarą nubraukti teko, ir stiprius pykčio antplūdžius teko malšinti, bet nesigailiu visiškai nieko!!! Gera patirtis ne tik darbine prasme, bet ir gyvenimiškais aspektais. Net gaminti pati pradėjau! Tikrai buvo įdomu pagyventi vienai pačiai, tik ant savo vienos pečių. Visas iškilusias problemas sprendžiau viena ir tyliai. Kodėl tyliai? Nes tiesiog neleidau sau skaudinti mamos, galiu tik įsivaizduoti kokį nerimą būtų išgyvenusi mama, jei būtu sužinojusi, kad aš turiu kažkokių problemų, o ji tolokai nuo manęs ir nelabai galinti kuo padėti. Bet juk ir nebuvo kažko labai baisaus ko nebūčiau galėjusi susitvarkyti pati! Visada save laikiau labai savarankišku žmogumi, jau nuo mažens viską susitvarkydavau pati, net mama tai dažnai pamini, bet po šios vasaros supratau, kad AŠ TIKRAI LABAI SAVARANKIŠKAS ŽMOGUS! Net mano šefas tai pastebėjo! :D

Apibendrinus: vasara buvo nuostabi, sutikau daug nuostabių žmonių, kuriuos per tą laiką spėjau labai pamilti ir supratau kokie iš tikrųjų būna skaudūs atsisveikinimai.Ir mane guodžia mintis, kad po 9 mėnesių ir maždaug 20 dienų aš ir vėl išvažiuosiu ten, kur žinau, kad jau manęs lauks!

Toliau apie mokslo metų pradžią. iš tiesų labai, labai nenorėjau grįžti į mokyklą. Labai. Nežinau iš kur buvo atsiradęs toks didelis nenoras, bet kai nuėjau, pamačiau, kad viskas ganėtinai gerai. Tikrai geriau nei tikėjausi. Visi dar nesubjurusiais veidais, pakylios nuotaikos ir tikrai linksmais komentarais per pamokas, o kaip jau ir minėjau, pati rutina dar nespėjo atsibosti. Namų darbų taip pat dar ne tiek daug, tad viskas pakenčiama :).
Ach, tiesa, ir mokyklai šiemet labai menkai ruošiausi. Kiekvienais metais darydavausi sąrašus ko reikia nusipirkti, o apsipirkimas mokyklai būdavo vienas didžiausiu malonumų, šiemet viso to nebuvo, mama nupirko aplankalų ir sąsiuvinių, o visa kita- pernykščiai. Nežinau kodėl šiemet viskas gavosi taip atsainiai, galbūt dėl laiko stokos, nežinau. Bet be kasmetiniu pasižadėjimų neapsiėjau!

Na, o kiekvienam iš jūsų labai nuoširdžiai linkiu susikaupimo, kantrybės ir kad pajėgtumėt atrasti savo tikrąjį kelią. Kelią, kuris jums tikrai patiktų ir kuriuo eidami jaustumėtės laimingi (to labai linkiu ir sau pačiai... ).

Iki!

Trumpam pasirodau!

Labas visiems!

Viskas suuuuper! Ten kur esu- gera! Ne, į žodi gera net nesutelpa visa nuostabi atmosfera tvyranti čionai.

Tik, deja, viskas jau eina į pabaiga....

Ir žinau, kad kitą savaitę bus daug ašarų...

Kodėl viskas, kas taip gera taip greitai baigiasi?

Bet aš pasistengsiu likusi laiką praleisti tinkamai!!! ;)

Čiau, greit pasirodysiu čia dažniau.

Žmogus, turintis rankose vertingą knygą, niekada negali būti vienišas. (K. Goldonis)

Sveiki visi!

Oras vis dar nedžiugina, o aš besimėgaudama mamos tik ką iš orkaitės ištrauktais sausainiai noriu sukurti naują įrašą. Kaip jau kažkada minėjau, puslapį „Skaitiniai“ ištryniau, tad vietą perskaitytoms knygoms paskirsiu čia!

Pagaliau ir aš turėjau galimybę perskaityti tą plačiai aptariamą, aprašomą knygą „Kavinė Freak City“. Detalesnį knygos aprašymą rasit čia. Man asmeniškai knyga tikrai patiko. Pirmiausia sudomino pati tema, tai yra pavaizduoti būtent kurčiųjų gyvenimą, nes pripažinkit, tai nėra dažna grožinės literatūros tema. O žinot kas pradžioje skatino skaityti toliau? Tai vaizduojamas pagrindinio veikėjo Miko elgesys su savo sesute. Na, jau taip miela, įdomu ir linksma buvo skaityti apie jų tarpusavio santykius! Beje, pati knyga tikrai linksma! Juokiausi ne vienoje vietoje ir tai man patiko!O ir daug naujų dalykų apie kurčiųjų gyvenimą sužinojau. Atrodo, apie kai kuriuos dalykus net nepagalvodavau... Siūlau kiekvienam. Nebus taip, kad kiekvienas jūsų būsit beprotiškai sužavėti ar skirsit ją į savo geriausių knygų dešimtuką, bet manau, nenusivilsite. Nes juk knyga ne lėkšta ir ne banali! J

Sekanti knyga, kurią noriu jums pristatyti, tai Cat Clarke „Pinklese“. Išsamesnis knygos aprašymas čia, o dabar trumpai iš mano pusės. Šią knygą pavadinčiau, tiesiog paauglės išpažintimi. Paauglės, kuri toli gražu ne dora mergaitė dienas leidžianti prie knygų. Iš tikrųjų atskleidžiama istorija skaudi, o kai kuriuos net ir sugraudinanti (manęs ne). Knyga parodo kaip net patys artimiausi gali tave įskaudinti ir privesti prie visiško palūžimo. Perskaitę knygą tikrai pasinersite į apmąstymus. Pavyzdžiui, aš susimąsčiau kas paskatino būtent šios herojės nuopuolį? Šeima? Draugai? O gal ji pati siekė tokio gyvenimo? Žodžiu, pamąstyti tikrai yra apie ką. Tiesa, daugeliui nepatiko neaiški knygos pabaiga, o man lyg ir viskas aišku buvo, tad dėl to negaliu skųstis. Tiesa, pabaigoje galėjo būti ir išsamiau papasakojami tolimesni veikėjų likimai, bet gal bus antra dalis? Hm... nežinau. Taip pat norėčiau paminėti, kad ši knyga yra viena iš tų, kurias daugelis suvokia skirtingai (šioje knygoje pabaiga suprantama skirtingai, tiesiog pats pasirenki). Pabandykit, nenusivilsit, bet kokiu atveju turėsit galimybę pasimokyti iš knygos veikėjų klaidų ;).

Ir dar viena knyga. Ir geriausia iš visų čia, šiandien aprašomų, tai  R.J Palacio „Stebuklas“. Ši knyga mane tikrai, tikrai sužavėjo! Knygos aprašymas čia. Labai nustebau, kai net mano sesei, kuri studijuoja psichologija, dėstytoja patarė paskaityti šią knygą. Tai rodo, kad ši knyga į apmastymus atveda labai įvairią auditoriją. Iš tiesų dabar kai prisimenu knygos pabaigą kūnu perbėga šiurpuliukai. Knyga parodo daug dalykų. Visuomenės požiūrį į kitokius, mokyklos gyvenimą, vienų vaikų žiaurumą, o kitų nuoširdumą, šeimos vieningumą ir daug kitų dalykų. Žmonės, iš šiandien mano aprašytų knygų paskaitykit bent šią! Pamatysit, knyga jus ne mažai ko išmokys J. O kiek nuostabių frazių čia radau! Keliomis pasidalinsiu J

„Argi pasaulis nepanašus į milžinišką loteriją? Gimdamas įsigyji bilietą. Grynas atsitiktinumas, koks tas bilietas, laimingas ar ne, kaip pasisuks laimės ratas.“

„Mums nerigimais būdais pasaulis rūpinasi gležniausiais savo padarais <....> gal ir loterija, bet pasaulis galų gale vis tiek viską išlygina. Pasaulis rūpinasi visais savo paukšteliais.“

„Jei reikia rinktis tarp teisingumo ir gerumo, pasirink gerumą“.

„Kartais pravartu pradėti iš naujo“.

„Jėga, jeigu gali baigti pagrindinę mokyklą nieko neįskaudinęs.“

„Kiekvienas pasaulyje turėtų nors kartą gyvenime sulaukti audringos ovacijos, nes mes stipresni už pasaulį“.

Paskutinioji citata aiškesnė, kai būni perskaitęs knyga, bet... argi ne nuostabūs visos šios mintys?! Šią knygą perskaičiau jau senokai, o emocijos dar ir dabar labai stiprios! Tikrai, tikrai, tikrai rekomenduoju paskaityti!

Jei užklys čia žmogelių, kurie skaitė kurią nors iš šių knygų, būkit geri parašykite komentaruose, būtų įdomu padiskutuoti J

Ate!

Vaikai, kas jums?

Labas kiekvienam užsukusiam!

Nors ir orai labai nedžiugina, netgi sakyčiau atvirkščiai, tačiau guodžiu save mintim: svarbu atostogos. Gyvenu vien laukimu! Paradoksalu, bet jau ilgai trunkantis laukimas užsibaigs būtent tada, kai orai pakryps geresne linkme. Ech, ne apie tai planuoju rašyti...

Šiandien noriu imti ir užbaigti kažkada pradėtą gvildenti temą ir taip panaikinti vieną iš jau kelių susikaupusių juodraščių. Įpindama į šį įrašą jau kažkada anksčiau kilusias mintis ir prisidėjus naujiems įspūdžiams sukursiu naują įrašą apie, tai kas dažnai pasitaiko man, kas ko gero dažnai pasitaiko jums, apie tai, kas mane gąsdina ir liūdina. Kas tai? Tai jaunosios kartos pasikeitimas. Cituoju ką buvau pasirašius anksčiau: „... ir mane taip papiktino šiandienos įvykis! Einam su drauge, o iš toliau ateina du maždaug dešimties metų berniukai (po jų elgesio nebe labai norisi juos taip gražiai vadinti). Pamate mus ima spartinti žingsnius ir sulėtina tik tada, kai būna 3-4 žingsniai nuo mūsų nugarų. Nu ir kai prasidės žodynėlio demonstravimas, tai prasidės! Kas baisiausia, kad mes jiems prieš tai nė žodelio nepasakėm. Iš pradžių dar stengiausi nekreipti dėmesio, bet kai jau ir mano mama jiems užkliuvo (nesvarbu, kad net nežino, kas mano mama, svarbu sunervinti) nebe susivaldžiau. Tikrai galvojau į snarglį užvažiuosiu...“. Na ką gi, po beveik mėnesio su puse vėl panaši situacija. Ir iš tiesų aš nebežinau nei ką galvoti, nei ką sakyti ar daryti.  Tiesa pasakius tokiais momentais susimaišo dvilypiai jausmai: pyktis ir gailestis. Pikta, kad negali eiti ramus per tokius mažiukus, pikta, kad nejaučiama jokia pagarba, pikta, kad per kažkokius pienburnius susigadini nuotaiką. O gaila jų pačių, dėl moralės trūkumo, gaila jų ateities ir gaila jų artimųjų, jei jiems iš tiesų rūpi, tas nemalonus vaikas jų aplinkoje. Kas bus toliau, jei atsiras vis daugiau tokių vaikų, kuriems bus malonu taip iš nieko užsipulti žmones, kurie jau tokių metų lauks savaitgalių tik tam, kad prigerti ir jiems bus visiškai vienodai, kai žmonės žiūrės į juos kreivais žvilgsniais, kai šie prisideginės cigaretes?

Bet čia pat kyla klausimas, kokie faktoriai nulemia tokius, dar mažų vaikų bruožus? Ko gero išskirčiau tris aspektus. Tai šeima, draugai ir asmeninis charakteris.

Ar labai nuostabu, kad kai šeimoje kiekvieną diena girtaujama, renkasi įvairios, neaiškios personos panašų gyvenimą turės ir tokių šeimų vaikai? Žinoma, nemaža žmonių, kurie vaikystėje atsižiūrėję tokio jovalo, toliau to matyti nenori ir alkoholi aplenkia jau iš už kilometro. Bet juk nemaža ir tokių, kurie tokia savo šeimos padėtimi susikuria priežastį išgerti. Arba, kai vaikas savo ūgiu dar stalo viršaus nepasiekia, o jam jau sako: „imk, paragauk truputėli, juk nieko čia baisaus, pamatysi, apetitas bus geresnis“ , kai leidžiama dar tik išmokusiam stovėti ir pačiam išlaikyti pusiausvira vaikučiui mirkyti pirštukus ir ragauti to, ko ragauja tėvai diena iš dienos, kai vaikas žodį „alus“ ištaria aiškiau nei „pienas“. Gal tuomet nėra ko jau taip stebėtis, juk tokios vertybės skiepijamos tam mažam, dar nesuprantančiam žmogeliui. Nežinau ar girdėjot Manto Stonkaus juokelį apie tai, kaip vėlai vakare gatvėje užkalbinamas vaikas, jo klausia: “ vaikeli, ar tau dar ne laikas miegoti?“, tada vaikas tą savo pašnekovą iškolioja baisiais, riebiais keiksmažodžiais, o staiga pamatęs šunį sušunka: „žiūrėk, au au!“. Čia juk mūsų kasdienybė! Kaip tik visai nesenai mačiau tokią situacija, kuri parodo, kad tai iš tiesų vyksta, kad tai nėra tik žodžiai ar pasisakymai, kuriais norima įtikinti, ir kad tai vyksta visai šalia mūsų, mūsų aplinkoje, o ne kažkur toli. Mama prisivedusi pilną butą svetelių, visi išeina į balkoną pilnomis rankomis gėrimų ir cigarečių. Ir ką gi, šalia mamos stovi jos dešimties metų dukra, kuri drauge su visais geria, o ir dūmeli užtraukia, motinai, žinoma, nulis emocijų. Pasekmės tokios gyvenimo pradžios visiems aiškios .

Kaip ir minėjau, aš sutinku, kad įtaką daro ir pačio žmogaus charakteris. Kai drauge auga būrelis vaikų, kurie savo vaikyste leidžia kartu ir kai jie ima augti, ir jiems neberūpi slėpynės, o kur kas didesnis malonumas drauge išgerti (o šiais laikais tai būna jau kokių dvylikos metų), mažuma žmonių, kurie atsiribos nuo savosios kompanijos ir neis drauge su visais, pasuks savu keliu vienas pats. Manau, tikrai ne daug sugebančiu tokiais atvejais pasakyti „ne“. Mažuma, bet yra. Yra, kuriems įsitikinimai svarbiau. Bet kaip bebūtu gaila, jų nedaug. Bet čia pat, tokioje situacijoje atsispindi ir draugų įtaka. Juk ištarus „ne“ tuoj prasideda įkalbinėjimai ir panašiai. Ir labai tikiuosi, kad ateityje atsiras vis daugiau tokių stiprių kurie ir tada pasakys tą patį tvirtą ir aiškų „ne“. Labai, labai tikiuosi...

Aš suprantu, kad pasaulis nuolat kinta ir kad jis turi kisti, bet taip apmaudu, kai tas pasikeitimas turi tik neigiamą pusę.

Tokiais apmąstymais ir užbaigsiu visiems tardama iki!

Vasaros pradžios ypatumai

Sveiki visi!

Na, tai kaip jūsų vasarėlės pradžia? Viliuosi, visi esate laimingi! Iš tiesų šis įrašas man pačiai atrodo bus keistokas, gal dėl to, kad dažniausiai savo įrašuose svarstydavau apie vienus ar kitus dalykus (ne visuose įrašuose), o šis bus tiesiog apie mano kelių dienų įvykius.

Pirmiausia noriu pasigirti, kad jau buvau Palangoje! Žinoma, įspūdžiai geri, o ir per vieną dieną spėjau tapti beveik juodaode. Tikrai, neperdedu! Myli mane saulute, myli. Ir mano laimei šiemet po įdegimo man neskauda. Visus ankstesnius metus, po tokio pasisėdėjimo saulėje kęsdavau nemenką skausmą, bet tai jau praeitis (labai tikiuosi, bijau prisišnekėti)! Labai džiaugiuosi, kad tądien Palangoje turėjau galimybę pamatyti nuostabų ir neįprasta reginį, J.Basanavičiaus gatvėje linijinius vienodus šokius šoko 1000 žmonių!Vaizdas buvo nerealus ir įspūdingas, atrodė, ta eilė šokančiųjų neturi galo, o ir stebėtojai pasidarė linksmesni, visi šypsojosi, plojo, o kai kurie ir patys ėmė šokti. Žodžiu, atmosfera buvo superinė! Bandžiau filmuoti šį nepaprastą reginį, bet man neleidžia patalpinti video, tai..., o internete niekur nerandu jokios medžiagos apie šį įvykį... 

Toliau... Ach toliau noriu jums pristatyti Sar‘os Zarr knyga“ Mergaitės istorija“. Kadangi tokį puslapį, kaip „Skaitiniai“ iš savo tinklaraščio ištryniau, pristatysiu jums šią knygą čia. Knygos aprašymą rasite čia. Mano nuomonė tokia: tikrai nepasigailėjau perskaičiusi šią knygą, bet nelaikyčiau jos labai ypatinga. Tiesiog „lengva“ knyga, kurią perskaičiau per vakarą. Iš tiesų knygos moralas labai aiškus, o ir susimąstyti apie tam tikrus dalykus knyga tikrai priverčia. Galiu paminėti, kad man asmeniškai šioje knygoje įdomiausia buvo ne pats pagrindinis įvykis (kaip parašyta aprašyme „ akistata su niekaip nenutylančiais gandais ir lipinama šlykščios „mokyklos kekšės“ etikete“), bet vaizduojami šeimos santykiai. Keletą sykių vos neapsiverkiau dėl vaizduojamo šeimos nesupratimo vienas kito, nemokėjimo bendrauti ir tiesiog nuoširdžiai pasišnekėti, jiems net vieno kito apkabinimas ar pasakymas, kad „myli“ atrodė netinkamas ir nelabai suprantamas. Buvo nuoširdžiai skaudu suvokti, kaip kenčia kiekvienas šeimos narys. O labiausiai įsiminusi frazė iš šios knygos ši: „juk kiekvienas savo praeityje norėtume ką nors pakeisti“. Pabandykit paskaityti, manau, nenusivilsite J.

Vakar su drauge pasidarėm visai smagią dieną. Pasigaminome obuolių ir pieno kokteilį (receptas toliau) ir pažiūrėjom Simonos pasiūlytą filmą „Keliaujančių kelnių seserija“ ir iš tiesų nenusivylėm ;) Siužetas ne banalus, o ir pats filmas privertė nusišypsoti. Ačiū, Simona!

Minėtas kokteilis gal tik skamba kažkaip ypatingai, bet iš tiesų, jis labai paprastas, bet skonis tikrai ne prastas. Taigi jums reikės: 

• 2obuolių; 
• 500 ml pieno; 
• 2šaukštų cukraus; 
• 2šaukštelių rožių vandens (mes jų nedėjom ir vis tiek viskas gavosi gerai); 
• 200g jogurto; cinamono pagal skonį;

Gaminimas: obuolius nulupkite, perpjaukite pusiau, išimkite sėklalizdžius, susmulkinkite, sumaišykite su likusiais ingredientais ir plakite apie 2 min. Patiekite apibarsčius cinamonu. Galite papuošti smulkintais obuoliais.

Pavyks pagaminti 4 porcijas (mums išėjo 5 :D), o ir užtruksit tik kokias 15 minučių.

Skanaus!

Vakar dieną praskaidrino ir nuostabus Aušrinės laiškas! Ačiū tau, juk tu žinai, kad tu nuostabi ar ne?!

Ir dar, prašau jūsų visu patarkit ką padovanoti draugei 16 gimtadienio proga?!?!

Pasidalinkit ir jūs savo vasaros pradžios ypatumais, nuotykiais ir nuotaikomis!

P.S Šiandien ir rytoj sprendžiasi mano vasaros likimas, laikykit už mane kumščius, nes jei nepasiseks- aš žlugus...Visai, visai...

Sveiki!

Uch, ar tik man atrodo, kad čia nerašiau visą amžinybę? Labai atsiprašau tų žmonių, kurie iš tiesų laukė pasirodančio įrašo, nes teko tikrai netrumpai laukti... Atsiprašau! Turėjau šiokių tokių problemų. Ne, ne su mokslais, o su kompiuteriu... Tačiau nepaisant visko vėl galiu dėstyti savo mintis čia, elektroniniame dienoraštyje, apsupta nuoširdžių žmonių!

Žinoma, kad negaliu nepaminėti atėjusios vasaros ir baigtų mokslo metų. Kas dėl mokslų, tai pasakysiu, kad šiemet savo pasiekimais tikrai džiaugiuosi ir didžiuojuosi! Na ir, žinoma, mielieji, geros ir nepamirštamos vasaros jums! Kuo daugiau juoko, laime spinduliuojančių akių ir šypsotis verčiančių akimirkų! Aš dėl savosios vasaros bijau... Noriu tiek daug, o galimybės tokios ribotos. Kaip ir kiekvienais metai viliuosi gauti nepamirštamą vasarą, bet gaunasi tikrai ne taip, aš jas menkai atsimenu, nes dienos tokios vienodos ir monotoniškos, kad ach... Bijau susikurti nuostabių, nuostabiausių iliuzijų, svajonių, o po to baisiai liūdėti dėl prarasto tinkamo laiko. Aj, nebenoriu apie tai kalbėti, bus kaip bus!

Šiandien su jumis pasidalinsiu savo svajone! Ar turit savo mėgstamiausią kraštą? Ar vietą kurią norėtumėte labai, labai aplankyti? Aš turiu! Tai... JAPONIJA! Iš tiesų ji man atrodo ganėtinai panaši su Kinija, tad ir ji mane tikrai traukia, bet daugiau žinių turiu apie Japoniją. Kai tik mokykloje reikia aprašyti kokią nors vietą ar patinkančią šalį visada rašau apie ją. Kodėl? Mane žavi jos kitoniškumas, unikalumas ir nemažas skirtumas nuo Europos miestų. Kai paskaitai apie jos išvystytą švietimą (100% raštingumas), mažą nusikalstamumą (Japonijoje nusikalstamumas mažiausias pasaulyje) ir aplamai išsivystimą- tai taip sužavi! O dar jų kultūrą, tradicijos! Ar žinojot, kad japonės merginos išsiskyrusios su savo vaikinu dažniausiai nusikerpa plaukus, o vaikinai nusiskuta, tai laikoma savotiška atsiprašymo forma. Ir ten maisto“ siurbimas“ laikomas skanaus maisto požymiu, jei jus kas pavaišintu, o jūs ne „siurbtumėte“ šeimininkas gali įsižeisti(mano draugė išprotėtų, negali pakęsti „čiapsėjimo“, bet juk ir pas mus dauguma sako, kad taip skaniau :D). Aš ten puikiai tikčiau dėl tokios pat didėlės meilės arbatai, o žydinčiose sakurose jausčiausi, kaip pasakoje ir dar, man beprotiškai patiktų gurkšnoti ir mėgautis arbata jaukiai įsitaisius ant kilimėlių! Žinoma, ten ne mažai ir trūkumų, ir dalykų kurių aš nesuprantu ir, kuriems niekada nepritarsiu, bet... nenoriu kalbėti apie šios šalies trūkumus (bet pripažįstu, jų tikrai yra). Ten nuvykus aš norėčiau ne tik vaikščioti gatvėmis ir stebėti aplinką, aš norėčiau bent trumpam įsitraukti į jų kasdienybę, tai būtų nuostabu! Viena įdomiausia Japonijos sritis- mokyklos, švietimo sistema. Ko gero daugelis žinote, kad ten valytojų nėra, viską sutvarko patys mokiniai. Vargšeliai, jie mokosi 6 dienas per savaitę, o ir už valgymą ne ilgosios pertraukos metu (ji trunka 1 val.) gali būti nubausti.

Nenoriu labai daug išsiplėsti, nes gal jums tai visai neįdomu, tik pabaigai padarysiu išvada: noriu pamatyti šią šalį ne dėl to ,kad laikyčiau ją pavyzdžiu ar rodikliu kitiems, bet dėl to, kad ten pamatyčiau ir patirčiau visai kitką nei čia. J

Beje, o keliaučiau bet kur, tik duokit galimybę!

Ach, dar nepaminėjau, kad pasiėmiau iš bibliotekos nemažai knygų, tai: „Mergaitės istorija“ ;“ Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau“; „Eleonora ir Pakas“ ; "Leo ir Emi. Septintoji banga“ ; „Dievaitė dėvi GUCCI“ ; „Stebuklas“ ; „Kai dievas bus triušis“ ; „Dalykai, kurių niekas nežino“ ir „Kengūrų slėnio paslapti“.

Na ką, vasara prasidėjo ir aš beprotiškai noriu skaityti!

Taip noriu, kad net nežinau nuo kurios pradėti...

Nėra nepakeičiamų- yra nepamirštami

Sveiki :)
Nenustebinsiu pasakydama, kad:

• be proto džiaugiuosi nuostabiu oru!
• su malonumu tvarkau, klijuoju ir trinu nesąmones iš mokyklinių knygų, nes po metų draugystės turime atsisveikinti (kuom aš džiaugiuos)
• su malonumu, palengvėjimu ir plačia šypsena iš dienotvarkės braukiu jau atsiskaitytus darbus(matematika, lietuvių kalba, anglų, informatika)
• kasdien po mokyklos vis geriau, nes namų darbų vis mažiau! (susirimavo??? :D)
• mintyse nusišypsau, kai mokykloje matau taip vasariškai apsirengusius žmones!( neturime uniformu, džiaugtis ar ne?)
• pradedu džiaugtis, kad namie vėsiau nei lauke (ilgai dėl to nervinausi...)

Kaip jau supratot iš 6 punktų viskas eina tik geryn

Sugalvojau temą įrašui. Tiesa, jos nereikėjo labai galvoti, nes apie ją dažnai pasvarstydavau tiek viena, tiek šeimos ar draugų rate. Ar žmonės pakeičiami? Ar nepakeičiamų nėra? Šis klausimas atėjo, kai perskaičiau, kad Jim Carrey jau 52 metai (kuom dar ir dabar negaliu patikėti), kai pasidomėjusi sužinojau, kad Will'ui Smith'ui 45 m., Steven Seagal 62 metai, o Jackie Chan 60 metų... Tai čia tik vyrukai, o kur dar nuostabios moterytės? Aj, negaliu nepaminėti Oveno Vilsono! Ir Mel Gibson! Juk visi jie negyvens su saule, o filmai be jų... Kaip komedijos be Jim Carrey ar Will'o Smith'o? Ir tada kyla klausimas ar atsiras kas juo pakeis? Atsiras kiti į kuriuos bus taip įdomu ar linksma žiurėti? Manau, kad pakeisti jų niekas nepakeis, bet atsiras kiti į kuriuos, ko gero žiūrėsim su malonumu, nes žmonėms filmai visada buvo ir bus įdomūs, tiesa? Ko gero mes, jaunesnioji karta, po gerų 10 metų kai kurių čia paminėtų iš vis nebe pasigesim. Kita vertus, jau dabar Holivude nemažai jaunosios kartos, kurie po mažu savo talentu užsitarnauja žmonių dėmesį ir pagarbą.

O jūs ar turite savo patį pačiausią aktorių?

P.S Atsiprašau, jei gavosi košė (nesąmonė). Tiesiog neretai apie tai pasvastau ir panorau tais svarstymais pasidalinti su jumis.

Kitokie žmonės tarp mūsų. Kitokie negu... kas?

Sveiki, sveiki, sveiki!

 Kaip sekasi? Kiek jums sukišo atsiskaitymų į vieną savaitę? Taip, taip artėja mokslo metų pabaiga ir reikia iš visko atsiskaityti... Praeita savaitę turėjau 3 atsiskaitymus ir vieną laaabai netikėtą... Žmonės, laikykitės! Neskaitant tų visų atsiskaitymų viskas gerai :). Šią savaitę supratau, kaip vis dėlto myliu savo istorijos mokytoją ir savo klasės auklėtoją! Šiandien- gatvės muzikos diena!!! Dabar gatvėje gera ne tik dėl kepinančios saulytės, bet ir dėl skambančios muzikos! Pas jus ji skamba? :)

Neseniai savo mokyklos moksleiviams vedžiau paskaitą apie diskriminaciją, išankstinę nuomonę ir stereotipus. Viskas sekėsi gerai! Ir ieškodama kokios nors įdomios informacijos( norėjosi sudominti savo klausytojus) radau labai gerą žaidimuką. Noriu su jumis juo pasidalinti ir dėl to, kad jis tikrai vertas dėmesio, nėra vaikiškas, taip pat gal ir jums jis kur nors pravers :) Šio žaidimo tikslas pajusti, kaip atsitiktinai mes esame priskiriami tam tikroms grupėms, padėti įsijausti į "kito vaidmenį". Taigi:

Ant 23 atskrų popieriaus lapelių surašykite raides: A, B, C, D, E, F, G, H, I, J, K, L, M, N, O, P, R, S, T, U, V, Z. Dalyviai turi susėsti ratu. Praneškite, kad šiandien bus analizuojama diskriminacijos tema.Leiskite kiekvienam dalyviui išsitraukti raides po vieną, tol kol visos bus paimtos. Paaiškink, kad kai jie išgirs savo raidę turi atsistoti. O išmesti bendruomenės nariai turi suplėšyti lapelius, o jei jų nebeturi -palikti kėdes ir susitelkti į kampą.Kad būtų įdomiau „visuomenės dauguma“ gali reaguoti pagal išgirstą apibūdinimą –rodyt nepasitenkinimą.

Kitokie žmonės tarp mūsų. Kitokie negu... kas? Norėčiau papasakoti jums pasaką apie vieną bendruomenę. Taigi, gyveno kartą žmonių bendruomenė. Joje buvo 23 žmonės. Na, gyveno jie. Gyveno. Bet neturėjo ką veikti. Užsimanė pašalinti „kitokius“ iš savo rato, juos ignoruoti ar kartais pasityčioti.Pirmas buvo pašalintas A. Jis turėjo tik vieną koją. Tai buvo ryškus ir akivaizdus skirtumas, nes visi kiti turėjo po dvi kojas. B buvo juodaodis. Bendruomenė išvijo jį su didžiausiu triukšmu. Taip pat buvo atstumta ir siauraakė C, ir jų abiejų vaikas D. E taip pat buvo kažkoks įtartinas. Visa bendruomenė tikėjo į Dievą, vaikščiojo bažnyčion, o jis net neapsimesdavo, kad taip daro. Jį taip pat reikėjo išmesti. F turėjo autizmą. Dėl to nelabai suprato, kodėl čia visi ieško kitokių, ir apskritai, kas ir kodėl čia dedasi. Kai jai pasakė „tu kitokia“, ji į tai atsakė „beprasmybė“. Todėl buvo išmesta per jėgą. G žavėjosi F dėl jos nepriklausomybės. Ir po F žodžių susimąstė ir pareiškė, gal iš tiesų beprasmiška atstumti kitokius. Jis buvo išvytas, nesdauguma manė kitaip. Bendruomenė išsigando. Staiga jie suprato, kad dėl vienintelio netinkamo žodžio išmestas gali būti bet kuris iš jų. Todėl išoriškai stengėsi atrodyti visiškai normalūs ir tikrus savo jausmus slėpti po daugybe kaukių. Taip pat jie ėmė vadovautis principais „puolimas geriausia gynyba“ ir „jei ne aš, tai mane“, todėl dar aršiau ėmė ieškoti kitokių. H buvo stora. Tokia gana apkūni. Jai irgi kliuvo. Panašiai kaip ir I, kuri buvo ryža ir strazdanota. J buvo mažas. Daug žemesnis už kitus. K blogai sekėsi fizinis. Nesportiškas buvo jis. Ir dar nešiojo storus akinius. Pakankama priežastis atstumti. Paskui keletas žmonių (L, M, N, irO) sugalvojo, kad būti kitokiam yra labai krūta. Jie patys savanoriškai nusprendė tokiais tapti. Jie nusidažė plaukus įvairiom spalvom, pasidarė originalias šukuosenas, apsirengė keistais drabužiais ir ėmė maištauti prieš daugumą, vadindami juos beveidžiais ir pilka mase. Žinoma, už tai jie irgi buvo išmesti.Išaiškėjo, kad du vyrukai, P ir R,labiau domisi ne merginomis, bet vienas kitu. Kurį laiką tai buvo pagrindinė likusių bendruomenės narių pokalbio tema, aišku, prieš tai vaikinai buvo primušti, apspjaudyti ir išmesti lauk. Liko 5 žmonės. Išlikti pasidarė dar sudėtingiau. Kitokių jau nelabai galima buvo rasti, nes kiekvienas labai stengėsi supanašėti su kitais. Tiesa, S rengėsi nelabai madingais drabužiais. Nebuvo turtinga. Negalėjo sau leisti nusipirkti šio dailaus sijonėlio už 200 Lt. Draugėms pasidarė ne lygis su ja tąsytis. Vėl nebeliko kitokių. Negi tai reiškė, kad išnyks tas nuostabus jausmas, kuris atsiranda tada, kai randi dėl ko užsipulti kitą žmogų ir išsityčioti iš jo? Negi dabar nebebus galima pasijusti galingam, kai paniekini kitą? Na, jeigu natūraliai niekas nepadaro klaidų,

dar juk lieka galimybė dirbtinai tas klaidas sukurti. Tereikia paimti žmogaus pasakytus žodžius, interpretuoti juos savaip, prikurti ką nors savo ir paskleisti gandus. Reikia į akis sakyti viena, galvoti kita, o už akių sakyti trečia. Kitaip pralaimėsi šį socialinį žadimą. Pralaimėjo T. Gal nebuvo taip ištobulinusi veidmainystės ir apgaulės meno. Paskui atkrito U. Dėl to paties. Kur du, trečias nereikalingas. Liko du asmenys. Lyg ir galima būtų baigti visa tai. Bet ne. Juk konkurencija yra. Ir apsimetinėjimo įgūdžiai, kurie per tą laiką taip įaugo į kraują, kad neapsimetinėjimas ir tiesioginis kalbėjimas atrodytų kažkas nenatūralaus. Vis dėlto, V pralaimėjo. Atsibodo jai visada jaustis prastesnei už Z. Atsibodo tai, kad Z nuolat rodo savo pranašumą. „Sutinku su F ir G, viskas čia beprasmybė, visas tas bendravimas. Aš pasitraukiu“, -pasakė V. Ar Z buvo laiminga dėl savo pergalės? Kurį laiką -taip. „Nevykėliai visada randa pasiteisinimą“, atsakė ji į V žodžius. Dabar ji buvo nugalėtoja. Vienintelė. Nepakartojama. Išskirtinė. Išskirtinė? Išskirtinė? Ką? Juk tikslas buvo pritapti.

Tie, kurie kažkuo skyrėsi, juk buvo nurašomi. Dabar, kai aplink nebuvo nieko, prieš ką reiktų pasirodyti, Z galėjo sutelkti savo mintis kitur. Ji blankiai prisiminė ankstesnį gyvenimą,kol tas socialinis žaidimas nebuvo prasidėjęs. Ji prisiminė tuos žmones, kuriuos pati atstūmė ir iš kurių tyčiojosi. A juk buvo geras žmogus. Kas, kad be kojos. Bet juk tuomet visa tai dar tik buvo prasidėję, ir tai buvo ryškiausias skirtumas. Ir koks skirtumas, kuo tikėjo E? Koks skirtumas, kaip atrodė H, J, Iir K? Z atsiminė, kaip anksčiau kalbėdavosi su H apie mergaičių gyvenimą. O kas po to? Ji stovėjo su išrinktųjų būreliu ir vadino H„stora karve“. Bet kam visa tai?Z pasijuto panaši į F, kuri nelabai suprato aplinką ir nuolat klausinėdavo „kodėl?“ Prisiminė, kaip vos visam tam prasidėjus F klausė „Ar jūs kažką žaidžiate? Ar čia vaidinimas? ką man daryti?“

Taip, juk tai ir buvo vaidinimas, po galais. Absurdo spektaklis. Beprasmybė...

Pasidalinkite kilusiomis mintimis, man įdomi jūsų nuomonė :).

P.S Užsivedžiau žiūrėti "Kerės dienoraščius"...

Nenormali sapnų karalystė!

Sveiki :)
Pradėsiu paminėdama, kad beprotiškai myliu miegą, miegu tiek naktim, tiek dienom, visiškai nesvarbu kada, svarbu gauti galimybę ir, žiūrėkit, aš jau miegu. Taip pat pasakysiu, kad sapnuoju daaaaug ir man tas labai paaatinka. O labiausiai man patinka būtent patys sapnai. Gal ir nebūčiau rašiusi įrašo tokia tema, bet

paskutinieji sapnai mane privertė pasidalinti savo sapneliais ir gal man pavyks jus priversti nusišypsoti, nes pati kvatoju daug juos prisimindama, o ir aplinkinius prajuokinu papasakodama apie naktinius reginius. Taigi du labiausiai įsiminę sapnai:

• Nenoriu labai išsiplėsti, tad stengsiuosi trumpiau. Sapnavau, kad į mokyklą (beje, dažniausiai sapnuoju mokyklą) atėjau su aukštakulniais, kurių kulnas buvo labai didelis. Didžiausia problema- nemokėjau su jais paeiti.  Sapnai būna nelogiški, tad ir problemos sprendimas buvo labai nelogiškas, aš, tiesiog, vaikščiojau keturiomis. :D Paaiškinkit man kas nors iš kur pasąmonėje susidaro tokios nesąmonės? :D Geriausiai įsiminęs vaizdas, kaip ropojau pro foje, ten sėdėjo daug žmonių, kurie mane pamatę visiškai nesijuokė tik sustingę sėdėjo toliau, o aš vis galvojau, kaip skauda keliai, kad jie ko gero bus labai raudoni (buvau su sijonu) ir kaip greičiau pasiekti kitą koridorių.:D
• Kitas visiškai savo durnizmu mane pritrenkęs sapnas toks: einu naktį tamsiu, tamsiu skersgatviu, jaučiu kaip iš paskos eina du jauni vyrukai, tiksliau nori mane pagauti. Gaudo mane jie ne dėl to, kad apiplėštų, ar norėdami man ką nors piktą padaryti, gaudo, nes nori mane iškutenti ir padaryti "stulpas, laidai, elektra" (žinot šitą? per nugara praugdamas delnu vertikaliai sakai stulpas, horizontaliai- laidai, o kutenimas elektra, taip darau draugės sesutei :D). Svarbiausia, visas sapnas košmaro tipo, aš labai bijau, drebu ir  net nepagalvoju, kad tas "stulpas, laidai, elektra" visiška nesąmonė... :D 

Aš jau žiovauju...

Gal savųjų aš neseksiu :D

Yra ir daugiau tokių kvailų sapnų, bet bijau, kad aplamai gailėsiuosi apie tai parašius. Dar noriu paminėti, kad dauguma dažnai sapnuoja, kad krenta, o aš sapnuoju ne kritimą,o kad ligonines lova esu labai, labai greit vežama, toks epizodas trunka apie 5 sekundes. Ir dar įdomu, ar gali taip būti, kad du žmonės sapnuotų tą patį sapną? Ko gero ne, nes kiekvieno pasąmonė skirtinga. O į mano pasąmonę panašių tikrai neatsiras :D. Pasidalinkit ir jūs įsimintinais sapnais ar aplamai mintimis apie miegą ir sapnus J.

Jei kam įdomu man sekasi neblogai. Nepaisant artėjančių paskutiniųjų atsiskaitymų ir nelabai šilto oro viskas gerai. Apturėjau labai fainą ketvirtadienį, nes į mokyklą buvo atvažiavę svečiai ši Latvijos, smagiai pabendravau, susiradau  naujų draugų ir gavau neblogos patirties :).Šiandien buvau linksmame koncerte, kuriame taip pat pasikroviau geros energijos, dabar su glėbiu garuojančių, karštų bandelių sėsiu prie pasiruošimo istorijos kontroliniam darbui...

Prašau, nešok aukščiau bambos

Sveiki! J

Kaip jums sekasi? Kaip mokslai po atostogų? Ir kokie planai artėjančiam ketvirtadieniui? Pasidalinkit!

Man viskas sekasi ganėtinai gerai. O ir ta mokykla ne tokia kančia, ko gero ten dažniausiai juokiuosi ir šypsausi. Parodaksalu, nenoriu ten, keikiu ją, o ji lyg norėdama mane palenkti savo pusėn dovanoja smagias akimirkas, kurių po 50 metų labai ilgėsiuos. Kai pagalvoju, kad ne tiek jau daug laiko liko „trinti“ mokyklos suolą (juk tie kiti metai prabėgs greit) sukyla dvilypiai jausmai: džiaugsmas ir liūdesys. Džiaugsmas dėl pasikeitimų, žinau, kad neliksiu ten kur esu, žinau, kad bus naujovių (kurių gan senai nebuvo mano gyvenimėlyje), žinau, kad sutiksiu naujus žmones, žinau, kad būsiu bent šiek tiek laisvesnė ir žinau, kad galėsiu pakeisti tai ką noriu. Liūdesys dėl išsiskirimo su tam tikrais, mano dieną ir gyvenimą skaidrinančiais žmonėmis, dėl akimirkų, kurių nebe bus.... Kaip nukrypau nuo temos! Visai negalvojau apie tai rašyti, bet juk gerai rašyti tai ką mąstai ir išreikšti tai ką nori, ar ne? J

O kalbėsiu šiandien apie... apie žmones, kurių nepasiilgsiu palikus mokyklą! Nesenai buvo vienas toks nutikimas, kuris mane labai supykdė ir privertė naujiems apmąstymams apie tam tikrus žmones. Žodžiu, buvo muzikos pamoka. Mokytoja išdalino lapus iš kurių turėjom dainuoti, kadangi jų buvo mažoka vienai merginai pasakė sėstis pas tokį vaikinuką, nes jie abu sėdi vieni. Panelytę įsivaizduokit aukštais „kablais“, nemenku pudros kiekiu ant veiduko, žinoma, ištiesintais plaukais, lakuotais nagais ir ilgom blakstienytėm ir gausiu mokyklos dėmesiu. O vaikinuką- neišsišokantį, paprastą, bendraujantį, bet kartas nuo karto neišvengianti replikų (žinot kaip būna, „tobulybėm“ nelengva įtikti). Ir kaip galvojat kas nutiko? Ko gero jums nesunku nuspėti, nes tokios situacijos gausios kiekvienoje mokykloje. Mergina: „Ką? Kodėl...? Kam..reikia?“ ir t.t. O jau akys ko gero iššoko žymiai aukščiau nei įprastai. Sunku aprašyti koks pyktis apėmė! Kam reikia skirstyti žmones? Ir kodėl tai taip dažnėja (bent jau mano aplinkoje)? Tas “lygis“, tas „ne lygis“.  Pagalvojau, kokiu nuostabiu žmogumi turi save laikyti jei sau leidi taip elgtis su aplinkiniais. Nieko nesakau, šiek tiek save mylėti gerai, bet šitaip akivaizdžiai demonstruoti savo meilę SAU... Tą akimirką atrodė lyg jai būtų liepę net ne prie žmogaus sėstis... Nors ji ko gero ne visus ir laiko žmonėmis... Kaip apgailėtina! Smarkiai, smarkiai pločiau kiekvieną kartą nuleidžiant tokius žmonės ant žemės! Mažieji augantys hitleriukai (juk ir jis žmonių žmonėmis nelaikė).Bet žinot kuom apsidžiaugiau? Kad ji vis dėlto buvo pastatyta į vietą! Atsirado nemažai šaunuoliu, kurie vienas per kitą ėmė rėkti: „Tik sėsk greičiau!“ ir t.t. Žinoma, tada raudonis jai net ir pro tą nemenką pudros sluoksnį prasimušo. Che, che, taip ir reikia!

Nežinau ar skaitėt, kad australai vakar stebėjo pirmąjį šiais metais saulės užtemimą.

Pavydžiu jiems galimybės pamatyti tokį nuostabų reginį!

P.S Labai džiaugiuosi, kad peržiūrų skaičiukai smarkiai keičiasi, bet tų užsukančių, prašau, suteikit man galimybę jums padėkoti asmeniškai, išreikškit savo nuomonę komentaruose ji man labai svarbi ir reikalinga ;) Lauksiu jūsų komentaruose!

Kiekvienam žmogui duota užtektinai jėgų įvykdyti tai, kuo jis yra įsitikinęs.

Uch, kaip vis dėlto pastaruoju metu nelengva.... Nuolatinė nuotaikų kaita,įtampa. Bandymas priprasti su nauja padėtimi. Beveik nuolatinis galvojimas apie vieną žmogų. Šioks toks savęs kaltinimas (nors žinau, kad aš niekuo dėta, pats kaltas, nelabai galiu ką pakeisti). Pastangos išlikti linksma ir nerūpestinga. Ar pavyksta? Atsakymą pasilaikysiu sau. Supratau, kokia vis dėlto trapi laimė. Dar praeitame įraše jaučiausi labai laiminga dėl velnei žino ko, o dabar... dabar esu ir laiminga, ir ne, nubrėžčiau popieriaus viduryje ryškią liniją, kurioje susikerta džiaugsmas ir liūdesys, tokia tarpinė būsena, tarpinė stotelė. Štai kaip dabar jaučiuosi. Jei supratot...Šiaip ar taip juk žinau, kad dangus ne visada būna giedras, kaip ir ne visada būna apniukęs.Užsukau čia su viena, galvoje kirbančia mintimi tik abejoju ar ją pavyks išvystyti taip, kaip noriu. Daug apie tai mąsčiau ir dabar viską bandysiu išreikšti čia.
Atrodo paprastas klausimas: ko žmogui reikia iki pilnos laimės ir koks gyvenimo lūžis priverstu jį iš esmės pakeisti visą savo gyvenimą? Į pirmąją dalį atsakyčiau, kad kiekvienam skirtingai. Vienam pinigai, antram šeima, trečiam meilė ir supratimas. O antra dalis? Kas priverčia žmogų pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų? Sunki liga, kurią įveikęs jautiesi lyg gavęs antra šansą? Gerai, sutinku. Artimo žmogaus įskaudinimas? Nevisai sutinku. Vienus tai palaužia, kitus kaip tik skatina eiti į priekį. Taip svarstydama supratau, kad tai dar labai priklauso nuo pačio žmogaus. Pavyzdžiui, ar alkoholiko gyvenimą pakeistų laimėtas milijonas? Ar jis tą laimėjimą suprastų kaip galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ar kaip progą, gerti nesustojant dieną, naktį ir taip visus metus? Atsakymas: priklauso nuo pačio žmogaus, jo požiūrio, mąstymo. Kaip bebūtų tą milijoną reiki laimėti, o tokia laimė nusišypso ne visiems. Kodėl vieni ir be milijono gyvena laimingai, o kiti niekaip? Ar man reikia milijono, kad ateity būčiau laiminga ir pavyzdinga? Ar kokio nors kito įvykio po kurio suprasčiau savo gyvenimo vertę? Ne, stengsiuosi mokėti džiaugtis kiekviena akimirka, išnaudoti gautas galimybes ir kovoti dėl savo laimės.

Kiek gyvenime svarbi nuojauta?

Sveiki J

Ko gero nieko nenustebinsiu pasakydama, kad šiuo metu be galo džiaugiuosi atostogomis! Taip, džiaugiuosi! Labai, labai, labai! Pradėjau daryti tai, ką vienu metu buvau apleidusi. Turiu laiko pasiuvinėti, pažaisti krepšini (mmm... tai taip primena vasarą), pažiūrėti norimus filmus, pasivažinėti dviračiu ir galų gale nieko neveikti! Keistai skamba: turiu laiko nieko neveikti :D. Dar vienas svarbus dalykas įvykęs per šias atostogas- ėmiau labiau suprasti savo nuojautą. Bet ji keista. Įsitikinau, kad dažniausiai būna atvirkščiai nei aš nujaučiu. Pavyzdžiui, jaučiu, kad nebepamiršiu vieno ar kito daikto, bet tada save pagaunu mąstant: ne, tu klysti, juk visada būna atvirkščiai nei tu tikiesi. Ir žinoma, laimi antroji mintis. Supratau, kad būna atvirkščiai nei aš pagalvoju. Jei galvoju, kad mama jau bus grįžusi iš darbo, iš karto pasitaisau- ne, ji nebus  grįžusi, bus atvirkščiai nei aš galvoju. Ir tai pasiteisino jau tikrai ne viena ,ir ne du kartus. Ir apskritai, įdomus dalykas ta nuojauta, tiesiog žinai, kad bus taip ir viskas. Keista, kai pagalvoji, kad ta nuojauta gali tau padėti išsigelbėti ar išgelbėti kitą.Dabar pamąsčiau, kad ši sritis dar nėra mums gerai suvokiama, nes vieni jos visai nesuvokia, kiti tai pavadintu savisaugos jausmu (nes juk dažniausiai nuojauta pasireiškia prieš pavojų), tretiems- tai gyvenimo pagrindas. Ko gero niekas nesupras ką aš čia suvėliau, ką norėjau pasakyti...

Iš karto noriu jus visus pasveikinti su Velykomis, nes tikrąją dieną ko gero neturėsiu galimybės prisijungti. Taigi margų, stiprių margučių, gero oro ir gausaus būrio artimųjų jums šią pavasarišką šventę!

Ar tikrai švietimo sistema tokia supuvus?

Senai buvau čia, bet dabar ir vėl su dideliu malonumu rašau :) Meluoju... Užsuku čia kasdien, tik įrašą senokai be rašiau...
Taigi, sekasi man visai neblogai.
Apturėjau įdomią ir neįprastą pamoką. Kodėl? Todėl, kad didžioji dauguma ten sėdinčių žmonių įsitraukėm į smarkią diskusiją, kuri užtruko visą pamoką, o ir jai pasibaigus, bent jau man, ilgam laikui smegenyse atsirado naujų apmąstymų. Kalbėjom apie mokymo sistemą ir norėčiau išreikšti jums savą nuomonę. Ten pasiklausius atrodė, kad mokykloje yra taip viskas katastrofiškai baisu, kad nors imkim visi ir meskim mokyklą. Bet ar gi tikrai? Aš taip nemanau. Žinoma, tikrai yra ką taisyti. Aš pavyzdžiui nesutinku su teksto suvokimo užduotimis. Kas sakė, kad poetas kurdamas, rašydamas norėjo pasakyti būtent tai? Jis pats??? Ir kodėl visi turim galvoti ir suprasti taip pat? Juk būtų įdomiau jei kiekvienas išreikštume savita nuomone, žinoma, ją argumentuodami svariais argumentais. Dar nesuprantu pačio švietimo ministro (vargu ar jis pats save supranta). Ar pastebėjot, kaip su kiekvienais metais moksleiviai verčiami būti vis "tobulesniais"(nežinau, kaip kitaip išsireikšti). Pavyzdys, praeitais metais pakėlė  šimtuko balą(tiksliai nepasakysiu iki kiek ir kiek). Rezultatas? Mūsų rajone nebuvo nė vieno abituriento to dalyko egzaminą išlaikiusio šimtuku. Ši situacija primena balioną, kuris vis pučiamas ir pučiamas (t.y reikalaujama daugiau ir daugiau) ir ,manau, galų gale jis sprogs (Lietuvoje egzaminus sugebės išlaikyti ~ 2 žmones). Dar vienas pastebėjimas- neseniai turėjau rašyti rašinį apie Maironį ir nepatiko, kad turiu jį liaupsinti, laikyti tautos didvyriu. Jis toks nėra (mano manymu). Buvo turtuolis susikrovęs nemenką turtą ir nežinau ką didvyriško jis yra padaręs...
Beeeet yra ir kita medalio puse. Pavardinau tik savo manymu nelogiškiausius dalykus, bet kai išgirstu sakant, kam tie kontroliniai (aš už juos, žinoma, jie man nepatinka, bet manau vis dėlto kažkaip įvertinti moksleivio žinias reikia), kai norima, kad pamokos vyktų žaidimo lygyje ir dar visokių nerealiausiu norų pagalvoju, kad tai kvailoka.  Pavyzdžiui, bent jau savo mokyklai galiu padėti dideli + už rengiamus pačius įvairiausius renginius, kurių tikrai apstu, nuo profesinio orientavimo iki pačių įvairiausių paskaitų. Dar didelis + už mokytojų nuoširdumą, supratingumą, visada galima kreiptis pagalbos ir būti išgirstam, daugeliui mokytojų padėčiau po nemenką + už jų darbo metodiką.
Mokyti, lavinti visuomenę reikia, bet ne ją užsisėsti... Tokia yra mano nuomonė, žinoma, ko gero daugelis jūsų su ja nesutiksite, o gal atvirkščiai- pritarsite. Nežinau... Bet bet kokiu atveju kviečiu ja pasidalinti komentaruose :)
Kaip ir minėjau šeip gyvenu visai neblogai neskaitant to, kad pirmadieni gražiai tėškiaus ant žemės... Žinoma, normalu pavasarį pargriūti ant po sniegu pasislėpusio ledo. Bet nėra to blogo, kas neišeitu į gerą, bent jau už nugaros ėjusį vaikinuką prajuokinau ir, žinoma, klasiokę, kuri nevengia man to priminti.
Labai džiaugiuosi, kad savaitgalį radau laiką perskaityti knygą "Autsaideriai". Labai patiko, o jau kiek ašarų išriedėjo... Bet tikrai verta paskaityti, knyga ilgam įsirėžė atmintin !Veliau ją aprašysiu skiltyje "Skaityniai".
Ach taip, vos nepamiršau, pas mus mokykloje neseniai lankėsi jaunieji tyrėjai ir kartu atsivežė šaunių dalykėlių. Deja, buvau tik vienoje paskaitoje, bet įspūdžiai super! Ir pasijuokėm, ir rimtai pabendravom, žodžiu, patiko.Turėjau galimybę pamatyti sulėtintą lašo kritimą, taip pat baliono pilno vandens ir tuščio baliono sprogimą ir daug kitų fainų dalykėlių darėm.:) Gal ir pas jus mokykloje jie jau buvo apsilankę? Kaip įspūdžiai?
Kaip minėjau, rašėm iš lietuvių, reikėjo remiantis Maironio kūrybą atsakyti į temą "Tėvynė- žmogaus būties centras". Sekėsi visai neblogai, puikuojasi 9, nors gavau 8, bet paaukojau vieną iš sukauptų pliusų.
O vakar aplankiau ne tik įdomią paskaitą apie verslumą, bet ir vaikų namus, kuriuose drauge su dramos būreliu pristatėm naują spektaklį. Žodžiu, emocijos puikios!
Ikiukas :*

P.S Gal būtų norinčių susirašyti laiškais? :) 

Jau sukaupti mano laiškučiai... Ir visi jie man labai brangūs!