Labas kiekvienam užsukusiam!
Nors ir orai labai nedžiugina, netgi sakyčiau atvirkščiai,
tačiau guodžiu save mintim: svarbu atostogos. Gyvenu vien laukimu! Paradoksalu, bet jau
ilgai trunkantis laukimas užsibaigs būtent tada, kai orai pakryps geresne
linkme. Ech, ne apie tai planuoju rašyti...
Šiandien noriu imti ir užbaigti kažkada pradėtą gvildenti
temą ir taip panaikinti vieną iš jau kelių susikaupusių juodraščių. Įpindama į
šį įrašą jau kažkada anksčiau kilusias mintis ir prisidėjus naujiems įspūdžiams
sukursiu naują įrašą apie, tai kas dažnai pasitaiko man, kas ko gero dažnai
pasitaiko jums, apie tai, kas mane gąsdina ir liūdina. Kas tai? Tai jaunosios
kartos pasikeitimas. Cituoju ką buvau pasirašius anksčiau: „... ir mane taip
papiktino šiandienos įvykis!
Einam su drauge, o iš toliau ateina du maždaug dešimties metų berniukai (po jų
elgesio nebe labai norisi juos taip gražiai vadinti). Pamate mus ima spartinti žingsnius
ir sulėtina tik tada, kai būna 3-4 žingsniai nuo mūsų nugarų. Nu ir kai
prasidės žodynėlio demonstravimas, tai prasidės!
Kas baisiausia, kad mes jiems prieš tai nė žodelio nepasakėm. Iš pradžių dar
stengiausi nekreipti dėmesio, bet kai jau ir mano mama jiems užkliuvo
(nesvarbu, kad net nežino, kas mano mama, svarbu sunervinti) nebe susivaldžiau.
Tikrai galvojau į snarglį užvažiuosiu...“. Na ką gi, po beveik mėnesio su puse
vėl panaši situacija. Ir iš tiesų aš nebežinau nei ką galvoti, nei ką sakyti ar
daryti. Tiesa pasakius tokiais momentais
susimaišo dvilypiai jausmai: pyktis ir gailestis. Pikta, kad negali eiti ramus
per tokius mažiukus, pikta, kad nejaučiama jokia pagarba, pikta, kad per
kažkokius pienburnius susigadini nuotaiką. O gaila jų pačių, dėl moralės
trūkumo, gaila jų ateities ir gaila jų artimųjų, jei jiems iš tiesų rūpi, tas
nemalonus vaikas jų aplinkoje. Kas bus toliau, jei atsiras vis daugiau tokių
vaikų, kuriems bus malonu taip iš nieko užsipulti žmones, kurie jau tokių metų
lauks savaitgalių tik tam, kad prigerti ir jiems bus visiškai vienodai, kai
žmonės žiūrės į juos kreivais žvilgsniais, kai šie prisideginės cigaretes?
Bet čia pat kyla klausimas, kokie faktoriai nulemia tokius,
dar mažų vaikų bruožus? Ko gero išskirčiau tris aspektus. Tai šeima, draugai ir
asmeninis charakteris.
Ar labai nuostabu, kad kai šeimoje kiekvieną diena
girtaujama, renkasi įvairios, neaiškios personos panašų gyvenimą turės ir tokių
šeimų vaikai? Žinoma, nemaža žmonių, kurie vaikystėje atsižiūrėję tokio jovalo,
toliau to matyti nenori ir alkoholi aplenkia jau iš už kilometro. Bet juk
nemaža ir tokių, kurie tokia savo šeimos padėtimi susikuria priežastį išgerti.
Arba, kai vaikas savo ūgiu dar stalo viršaus nepasiekia, o jam jau sako: „imk,
paragauk truputėli, juk nieko čia baisaus, pamatysi, apetitas bus geresnis“ ,
kai leidžiama dar tik išmokusiam stovėti ir pačiam išlaikyti pusiausvira
vaikučiui mirkyti pirštukus ir ragauti to, ko ragauja tėvai diena iš dienos,
kai vaikas žodį „alus“ ištaria aiškiau nei „pienas“. Gal tuomet nėra ko jau
taip stebėtis, juk tokios vertybės skiepijamos tam mažam, dar nesuprantančiam
žmogeliui. Nežinau ar girdėjot Manto Stonkaus juokelį apie tai, kaip vėlai
vakare gatvėje užkalbinamas vaikas, jo klausia: “ vaikeli, ar tau dar ne laikas
miegoti?“, tada vaikas tą savo pašnekovą iškolioja baisiais, riebiais
keiksmažodžiais, o staiga pamatęs šunį sušunka: „žiūrėk, au au!“. Čia juk mūsų kasdienybė! Kaip tik visai nesenai mačiau
tokią situacija, kuri parodo, kad tai iš tiesų vyksta, kad tai nėra tik žodžiai
ar pasisakymai, kuriais norima įtikinti, ir kad tai vyksta visai šalia mūsų,
mūsų aplinkoje, o ne kažkur toli. Mama prisivedusi pilną butą svetelių, visi
išeina į balkoną pilnomis rankomis gėrimų ir cigarečių. Ir ką gi, šalia mamos
stovi jos dešimties metų dukra, kuri drauge su visais geria, o ir dūmeli
užtraukia, motinai, žinoma, nulis emocijų. Pasekmės tokios gyvenimo pradžios
visiems aiškios .
Kaip ir minėjau, aš sutinku, kad įtaką daro ir pačio žmogaus
charakteris. Kai drauge auga būrelis vaikų, kurie savo vaikyste leidžia kartu
ir kai jie ima augti, ir jiems neberūpi slėpynės, o kur kas didesnis malonumas
drauge išgerti (o šiais laikais tai būna jau kokių dvylikos metų), mažuma
žmonių, kurie atsiribos nuo savosios kompanijos ir neis drauge su visais,
pasuks savu keliu vienas pats. Manau, tikrai ne daug sugebančiu tokiais
atvejais pasakyti „ne“. Mažuma, bet yra. Yra, kuriems įsitikinimai svarbiau.
Bet kaip bebūtu gaila, jų nedaug. Bet čia pat, tokioje situacijoje atsispindi ir
draugų įtaka. Juk ištarus „ne“ tuoj prasideda įkalbinėjimai ir panašiai. Ir
labai tikiuosi, kad ateityje atsiras vis daugiau tokių stiprių kurie ir tada
pasakys tą patį tvirtą ir aiškų „ne“. Labai, labai tikiuosi...
Aš suprantu, kad pasaulis nuolat kinta ir kad jis turi
kisti, bet taip apmaudu, kai tas pasikeitimas turi tik neigiamą pusę.
Tokiais apmąstymais ir užbaigsiu visiems tardama iki!