Neskaitykit šito, nes čia- didžiausias pesimizmo burbulas!

Nesuprantu. Tikrai nesuprantu kodėl po tiek daug laiko čia pasirodau būtent TOKIA.

Tokia.... Kokia tokia?Nelaiminga? Persisunkusi neviltimi, pesimizmu ir bejėgiškumu?

Ko gero taip.

Ir pykstu ant savęs dėl to. Tikrai! 

Juk turėčiau džiaugtis šviečiančia saule, džiaugsmingais veidais ir dar bala žino kuo...

Kai esi TOKS,kaip šiuo metu aš (dar nesuprantu savo būsenos ir negaliu jos apibūdinti vienu mažučiu žodeliu),tai viskas nusidažo šlykščiomis spalvomis, aš taip manau.

Ir KODĖL tokia jausena mane aplanko jau ne pirmą pavasarį?

Aš norėčiau šypsotis ir skleisti kiekvienam palaimos spindulius...

Kodėl būtent dabar mane apniuko tos skaudžios mintys?

Kodėl DABAR aš pradedu svarstyti apie savo didelius užmojus ir tokias menkas galimybes?

Kodėl šiuo momentu turiu liūdėti dėl neišsipildžiusių svajonių?

Kodėl dabar išsiveržia tas pyktis ant visų ir dėl visko?

Kodėl pykstu ant žmonių, kad jie manęs nemato(man tikrai reikia jų...), kai pati jų neprileidžiu artyn?

Ir po velnių, ar išmoksiu kada nors save mylėti?

Ar tai negalėtų bent kažkiek palaukti ir nusikelti į ateitį...

Pavyzdžiui, į tokį laiką, kurį pavadinčiau "NIEKADA"...

Labai didelė mano dalis neleidžia man spausti to mygtuko "Paskelbti", bet nemaža dalis ir trokšta to. Tiek laiko neliejau niekur ir niekam savo minčių, tiek laiko viską gėriau į save nė nesuvokdama, jog nesu, nu nesu aš tas "Psichologinis Halkas" sugebantis viską kęsti vienas, tyliai bei ramiai.

Kažkodėl šis pamirštas tinklaraštis buvo pirmoji paguodos mintis, kai neviltis ir skausmas užgniaužė gerklę, ne, ne tik gerklę.Viską.

Atleiskit, kad šį kartą pasirodžiau štai taip...

Istorijos vingiuose

Sveiki.

Kaip sekasi? Kaip nuotaikos? Ir, ar daug baltučio sniego jūsų aplinkoje? :)

Mokyklai reikėjo perskaityti B.Sruogos "Dievų miškas". Perskaičiau. Ir ką? Nuostabu. Tikrai patiko.

Apskritai, knygoje aprašomas laikotarpis, man vienas įdomiausių istorijos laikotarpių. Taip, tai be galo žiaurus ir daug skausmo atnešęs laikotarpis, bet tuo jis ir traukia. Visos tos istorijos apie holokaustą, trėmimus, tiesiog, prikausto. Kita vertus, juk viena priežasčių kodėl mokomės istorijos- pasimokyti iš praeities klaidų.

Knygoje tikrai gausu ironijos, kas man labai patiko. Taip pat radau tiek daug nuostabių minčių, kurios buvo ne tik griebiančios už širdies ir priverčiančios kūnu bėgioti šiurpuliukams, bet velniškai, neapsakomai teisingos ir tikslios, lyg geriau ir nebe sugalvosi nusakyti situacijai.

Ach, tas sarkazmas ir ironija paskutinėse eilutėse...

Tad, mielieji, kai artės momentas šiam kūriniui skaityti, nusiteikit geram laiko praleidimui :).

Šie žodžiai sužavėjo labiausiai. Aš šiuos žodžius skaičiau ir skaičiau. Apie jos galvojau ir galvojau. Ir man atrodo, jau greitai galėsiu juos laisvai cituoti. Kol knyga gulėjo ant staliuko, esančio prie mano lovos, kiekvieną vakarą prieš miegą akimis perbėgdavau šias eilutes ir vis iš naujo pajusdavau per kūną nusiritančių šiurpuliukų bangą.


Aš sužavėta.
Iki.

Kai draugas, jau nedraugas

Uch... Kaip senai rašyta. Trūko, tikrai trūko rašymo. Bet vis tik, net pati sau negaliu paaiškinti kodėl taip staiga dingau ir čia, elektroniniame dienoraštyje, tiek laiko nesirodžiau.

Labai, labai nepatinka mano dienoraščio dizainas. Kaip bebūtų gaila su informatika susijusiais dalykėliais nedraugauju, tad turiu tenkintis tuo, ką turiu.

Kažkoks labai niūrus ir slegiantis tas mano savaitgalis.

Įrašo pavadinimas: kai draugas, jau ne draugas. Kas tada? Tada skauda. Netgi labai skauda. Ne, šį kartą nenutiko taip, kad su tam tikru žmogumi visiškai nutraukiau ryšius ir net labas gatvėje vienas kitam neištariam, ne. Bendraujam, susirašom, neretai leidžiam laiką kartu. Bet, tiesiog, jaučiu, kad tai ne draugas, o gal būtų tiksliau pasakyti ne tikras draugas. Iš tiesų, jau gan ilgai nebežinau kuo skiriasi geriausias draugas nuo draugo. Atsimenu, kaip paprasta, bet tuo pat metu ir juokinga, buvo vaikystėje. Žinote, kaip bent pas mus buvo įprasta tapti geriausiais draugias? Tiesiog, nutardavom, kad mes jau geriausi draugai ir viskas. Viskas atrodydavo maždaug taip:
-Tu tai mano geriausia draugė.
-Na, tada ir tu mano.
-O, gerai, mes dabar visiem sakysim, kad mes geriausios draugės.
-Aha.

Ganėtinai komiška ta vaikiška "geriausio draugo" samprata tuomet buvo. Ir naivi. O kas buvo vėliau? Vėliau iškilo klausimas: kas tas geriausias draugas? Savo aplinkoje labai dažnai girdėdavau žodžius, kad draugo sąvoka nesimėtoma ir tai labai įsisavinau, galbūt net per daug.

Aš nežinau, ar aš per daug pavydi, gal per daug sureikšminu tam tikrus dalykus, per daug kabinėjuosi, nežinau. Iš vis, ar aš kalta?

Bet ką rodo tai, jog prisiminimu kertelėse daugiau atsiminimų kaip buvo skaudu, o ne tų, kaip buvo gera ir smagu. Kai atiduodi visą širdį, o vis tik svarbesnis ir geresnis ką tik sutiktasis. Ką reikia galvoti ir jausti, kai žinai, kad bet kada gali būti iškeistas į bet kurį.

Gal per daug susireikšminu?

Bet ko gero ant klaviatūros klavišų kapsinčios ašaros irgi kažką reiškia.

Vėl sėdu į rutinos karuselę!

Labas!

Taip, jau įšokau į tą rutinos karuselę, kuri, beje, dar nespėjo atsibosti, ruošiuosi toje karuselėje stipriai, stipriai įsisiūbuoti ir apie stabdžius pagalvoti tik po 9 mėnesių.

Ilgai nerašiau, o nutiko tiek daug!

Pirmiausia paminėsiu, kad turėjau PAČIĄ GERIAUSIĄ VASARĄ  SAVO GYVENIME! Ne, nebuvau užsienyje, daug nekeliavau, bet man to ir nereikėjo, kad turėčiau nuostabų laiką, tiesiog užteko geros kompanijos aplink. Vasarą dirbau ir būtent darbas man suteikė tiek daug nuostabių atsiminimų. Dar niekada gyvenime neteko sutikti tiek daug naujų žmonių vos per 2 mėnesius (nors jau per pirmą savaitę turėjau atsiminti apie 20 naujų vardų). Dabar jau visos emocijos šiek tiek aprimusios, jei prieš savaitę būčiau mėginusi kažką parašyti, esu garantuota nebūtų pavykę suregzti nė vieno rišlaus sakinio, nors ir dabar einasi ne per geriausiai, minčių daug, bet visos jos labai išsibarsčiusios ir padrikos, tad prašau nesupykti...

Turėjau du nuostabius atostogų- darbo mėnesius, kuriuose, tiesa pasakius, buvo visko. Taip, juokiausi ir jaučiausi laiminga labai dažnai, bet ir ašarą nubraukti teko, ir stiprius pykčio antplūdžius teko malšinti, bet nesigailiu visiškai nieko!!! Gera patirtis ne tik darbine prasme, bet ir gyvenimiškais aspektais. Net gaminti pati pradėjau! Tikrai buvo įdomu pagyventi vienai pačiai, tik ant savo vienos pečių. Visas iškilusias problemas sprendžiau viena ir tyliai. Kodėl tyliai? Nes tiesiog neleidau sau skaudinti mamos, galiu tik įsivaizduoti kokį nerimą būtų išgyvenusi mama, jei būtu sužinojusi, kad aš turiu kažkokių problemų, o ji tolokai nuo manęs ir nelabai galinti kuo padėti. Bet juk ir nebuvo kažko labai baisaus ko nebūčiau galėjusi susitvarkyti pati! Visada save laikiau labai savarankišku žmogumi, jau nuo mažens viską susitvarkydavau pati, net mama tai dažnai pamini, bet po šios vasaros supratau, kad AŠ TIKRAI LABAI SAVARANKIŠKAS ŽMOGUS! Net mano šefas tai pastebėjo! :D

Apibendrinus: vasara buvo nuostabi, sutikau daug nuostabių žmonių, kuriuos per tą laiką spėjau labai pamilti ir supratau kokie iš tikrųjų būna skaudūs atsisveikinimai.Ir mane guodžia mintis, kad po 9 mėnesių ir maždaug 20 dienų aš ir vėl išvažiuosiu ten, kur žinau, kad jau manęs lauks!

Toliau apie mokslo metų pradžią. iš tiesų labai, labai nenorėjau grįžti į mokyklą. Labai. Nežinau iš kur buvo atsiradęs toks didelis nenoras, bet kai nuėjau, pamačiau, kad viskas ganėtinai gerai. Tikrai geriau nei tikėjausi. Visi dar nesubjurusiais veidais, pakylios nuotaikos ir tikrai linksmais komentarais per pamokas, o kaip jau ir minėjau, pati rutina dar nespėjo atsibosti. Namų darbų taip pat dar ne tiek daug, tad viskas pakenčiama :).
Ach, tiesa, ir mokyklai šiemet labai menkai ruošiausi. Kiekvienais metais darydavausi sąrašus ko reikia nusipirkti, o apsipirkimas mokyklai būdavo vienas didžiausiu malonumų, šiemet viso to nebuvo, mama nupirko aplankalų ir sąsiuvinių, o visa kita- pernykščiai. Nežinau kodėl šiemet viskas gavosi taip atsainiai, galbūt dėl laiko stokos, nežinau. Bet be kasmetiniu pasižadėjimų neapsiėjau!

Na, o kiekvienam iš jūsų labai nuoširdžiai linkiu susikaupimo, kantrybės ir kad pajėgtumėt atrasti savo tikrąjį kelią. Kelią, kuris jums tikrai patiktų ir kuriuo eidami jaustumėtės laimingi (to labai linkiu ir sau pačiai... ).

Iki!

Trumpam pasirodau!

Labas visiems!

Viskas suuuuper! Ten kur esu- gera! Ne, į žodi gera net nesutelpa visa nuostabi atmosfera tvyranti čionai.

Tik, deja, viskas jau eina į pabaiga....

Ir žinau, kad kitą savaitę bus daug ašarų...

Kodėl viskas, kas taip gera taip greitai baigiasi?

Bet aš pasistengsiu likusi laiką praleisti tinkamai!!! ;)

Čiau, greit pasirodysiu čia dažniau.

Žmogus, turintis rankose vertingą knygą, niekada negali būti vienišas. (K. Goldonis)

Sveiki visi!

Oras vis dar nedžiugina, o aš besimėgaudama mamos tik ką iš orkaitės ištrauktais sausainiai noriu sukurti naują įrašą. Kaip jau kažkada minėjau, puslapį „Skaitiniai“ ištryniau, tad vietą perskaitytoms knygoms paskirsiu čia!

Pagaliau ir aš turėjau galimybę perskaityti tą plačiai aptariamą, aprašomą knygą „Kavinė Freak City“. Detalesnį knygos aprašymą rasit čia. Man asmeniškai knyga tikrai patiko. Pirmiausia sudomino pati tema, tai yra pavaizduoti būtent kurčiųjų gyvenimą, nes pripažinkit, tai nėra dažna grožinės literatūros tema. O žinot kas pradžioje skatino skaityti toliau? Tai vaizduojamas pagrindinio veikėjo Miko elgesys su savo sesute. Na, jau taip miela, įdomu ir linksma buvo skaityti apie jų tarpusavio santykius! Beje, pati knyga tikrai linksma! Juokiausi ne vienoje vietoje ir tai man patiko!O ir daug naujų dalykų apie kurčiųjų gyvenimą sužinojau. Atrodo, apie kai kuriuos dalykus net nepagalvodavau... Siūlau kiekvienam. Nebus taip, kad kiekvienas jūsų būsit beprotiškai sužavėti ar skirsit ją į savo geriausių knygų dešimtuką, bet manau, nenusivilsite. Nes juk knyga ne lėkšta ir ne banali! J

Sekanti knyga, kurią noriu jums pristatyti, tai Cat Clarke „Pinklese“. Išsamesnis knygos aprašymas čia, o dabar trumpai iš mano pusės. Šią knygą pavadinčiau, tiesiog paauglės išpažintimi. Paauglės, kuri toli gražu ne dora mergaitė dienas leidžianti prie knygų. Iš tikrųjų atskleidžiama istorija skaudi, o kai kuriuos net ir sugraudinanti (manęs ne). Knyga parodo kaip net patys artimiausi gali tave įskaudinti ir privesti prie visiško palūžimo. Perskaitę knygą tikrai pasinersite į apmąstymus. Pavyzdžiui, aš susimąsčiau kas paskatino būtent šios herojės nuopuolį? Šeima? Draugai? O gal ji pati siekė tokio gyvenimo? Žodžiu, pamąstyti tikrai yra apie ką. Tiesa, daugeliui nepatiko neaiški knygos pabaiga, o man lyg ir viskas aišku buvo, tad dėl to negaliu skųstis. Tiesa, pabaigoje galėjo būti ir išsamiau papasakojami tolimesni veikėjų likimai, bet gal bus antra dalis? Hm... nežinau. Taip pat norėčiau paminėti, kad ši knyga yra viena iš tų, kurias daugelis suvokia skirtingai (šioje knygoje pabaiga suprantama skirtingai, tiesiog pats pasirenki). Pabandykit, nenusivilsit, bet kokiu atveju turėsit galimybę pasimokyti iš knygos veikėjų klaidų ;).

Ir dar viena knyga. Ir geriausia iš visų čia, šiandien aprašomų, tai  R.J Palacio „Stebuklas“. Ši knyga mane tikrai, tikrai sužavėjo! Knygos aprašymas čia. Labai nustebau, kai net mano sesei, kuri studijuoja psichologija, dėstytoja patarė paskaityti šią knygą. Tai rodo, kad ši knyga į apmastymus atveda labai įvairią auditoriją. Iš tiesų dabar kai prisimenu knygos pabaigą kūnu perbėga šiurpuliukai. Knyga parodo daug dalykų. Visuomenės požiūrį į kitokius, mokyklos gyvenimą, vienų vaikų žiaurumą, o kitų nuoširdumą, šeimos vieningumą ir daug kitų dalykų. Žmonės, iš šiandien mano aprašytų knygų paskaitykit bent šią! Pamatysit, knyga jus ne mažai ko išmokys J. O kiek nuostabių frazių čia radau! Keliomis pasidalinsiu J

„Argi pasaulis nepanašus į milžinišką loteriją? Gimdamas įsigyji bilietą. Grynas atsitiktinumas, koks tas bilietas, laimingas ar ne, kaip pasisuks laimės ratas.“

„Mums nerigimais būdais pasaulis rūpinasi gležniausiais savo padarais <....> gal ir loterija, bet pasaulis galų gale vis tiek viską išlygina. Pasaulis rūpinasi visais savo paukšteliais.“

„Jei reikia rinktis tarp teisingumo ir gerumo, pasirink gerumą“.

„Kartais pravartu pradėti iš naujo“.

„Jėga, jeigu gali baigti pagrindinę mokyklą nieko neįskaudinęs.“

„Kiekvienas pasaulyje turėtų nors kartą gyvenime sulaukti audringos ovacijos, nes mes stipresni už pasaulį“.

Paskutinioji citata aiškesnė, kai būni perskaitęs knyga, bet... argi ne nuostabūs visos šios mintys?! Šią knygą perskaičiau jau senokai, o emocijos dar ir dabar labai stiprios! Tikrai, tikrai, tikrai rekomenduoju paskaityti!

Jei užklys čia žmogelių, kurie skaitė kurią nors iš šių knygų, būkit geri parašykite komentaruose, būtų įdomu padiskutuoti J

Ate!

Vaikai, kas jums?

Labas kiekvienam užsukusiam!

Nors ir orai labai nedžiugina, netgi sakyčiau atvirkščiai, tačiau guodžiu save mintim: svarbu atostogos. Gyvenu vien laukimu! Paradoksalu, bet jau ilgai trunkantis laukimas užsibaigs būtent tada, kai orai pakryps geresne linkme. Ech, ne apie tai planuoju rašyti...

Šiandien noriu imti ir užbaigti kažkada pradėtą gvildenti temą ir taip panaikinti vieną iš jau kelių susikaupusių juodraščių. Įpindama į šį įrašą jau kažkada anksčiau kilusias mintis ir prisidėjus naujiems įspūdžiams sukursiu naują įrašą apie, tai kas dažnai pasitaiko man, kas ko gero dažnai pasitaiko jums, apie tai, kas mane gąsdina ir liūdina. Kas tai? Tai jaunosios kartos pasikeitimas. Cituoju ką buvau pasirašius anksčiau: „... ir mane taip papiktino šiandienos įvykis! Einam su drauge, o iš toliau ateina du maždaug dešimties metų berniukai (po jų elgesio nebe labai norisi juos taip gražiai vadinti). Pamate mus ima spartinti žingsnius ir sulėtina tik tada, kai būna 3-4 žingsniai nuo mūsų nugarų. Nu ir kai prasidės žodynėlio demonstravimas, tai prasidės! Kas baisiausia, kad mes jiems prieš tai nė žodelio nepasakėm. Iš pradžių dar stengiausi nekreipti dėmesio, bet kai jau ir mano mama jiems užkliuvo (nesvarbu, kad net nežino, kas mano mama, svarbu sunervinti) nebe susivaldžiau. Tikrai galvojau į snarglį užvažiuosiu...“. Na ką gi, po beveik mėnesio su puse vėl panaši situacija. Ir iš tiesų aš nebežinau nei ką galvoti, nei ką sakyti ar daryti.  Tiesa pasakius tokiais momentais susimaišo dvilypiai jausmai: pyktis ir gailestis. Pikta, kad negali eiti ramus per tokius mažiukus, pikta, kad nejaučiama jokia pagarba, pikta, kad per kažkokius pienburnius susigadini nuotaiką. O gaila jų pačių, dėl moralės trūkumo, gaila jų ateities ir gaila jų artimųjų, jei jiems iš tiesų rūpi, tas nemalonus vaikas jų aplinkoje. Kas bus toliau, jei atsiras vis daugiau tokių vaikų, kuriems bus malonu taip iš nieko užsipulti žmones, kurie jau tokių metų lauks savaitgalių tik tam, kad prigerti ir jiems bus visiškai vienodai, kai žmonės žiūrės į juos kreivais žvilgsniais, kai šie prisideginės cigaretes?

Bet čia pat kyla klausimas, kokie faktoriai nulemia tokius, dar mažų vaikų bruožus? Ko gero išskirčiau tris aspektus. Tai šeima, draugai ir asmeninis charakteris.

Ar labai nuostabu, kad kai šeimoje kiekvieną diena girtaujama, renkasi įvairios, neaiškios personos panašų gyvenimą turės ir tokių šeimų vaikai? Žinoma, nemaža žmonių, kurie vaikystėje atsižiūrėję tokio jovalo, toliau to matyti nenori ir alkoholi aplenkia jau iš už kilometro. Bet juk nemaža ir tokių, kurie tokia savo šeimos padėtimi susikuria priežastį išgerti. Arba, kai vaikas savo ūgiu dar stalo viršaus nepasiekia, o jam jau sako: „imk, paragauk truputėli, juk nieko čia baisaus, pamatysi, apetitas bus geresnis“ , kai leidžiama dar tik išmokusiam stovėti ir pačiam išlaikyti pusiausvira vaikučiui mirkyti pirštukus ir ragauti to, ko ragauja tėvai diena iš dienos, kai vaikas žodį „alus“ ištaria aiškiau nei „pienas“. Gal tuomet nėra ko jau taip stebėtis, juk tokios vertybės skiepijamos tam mažam, dar nesuprantančiam žmogeliui. Nežinau ar girdėjot Manto Stonkaus juokelį apie tai, kaip vėlai vakare gatvėje užkalbinamas vaikas, jo klausia: “ vaikeli, ar tau dar ne laikas miegoti?“, tada vaikas tą savo pašnekovą iškolioja baisiais, riebiais keiksmažodžiais, o staiga pamatęs šunį sušunka: „žiūrėk, au au!“. Čia juk mūsų kasdienybė! Kaip tik visai nesenai mačiau tokią situacija, kuri parodo, kad tai iš tiesų vyksta, kad tai nėra tik žodžiai ar pasisakymai, kuriais norima įtikinti, ir kad tai vyksta visai šalia mūsų, mūsų aplinkoje, o ne kažkur toli. Mama prisivedusi pilną butą svetelių, visi išeina į balkoną pilnomis rankomis gėrimų ir cigarečių. Ir ką gi, šalia mamos stovi jos dešimties metų dukra, kuri drauge su visais geria, o ir dūmeli užtraukia, motinai, žinoma, nulis emocijų. Pasekmės tokios gyvenimo pradžios visiems aiškios .

Kaip ir minėjau, aš sutinku, kad įtaką daro ir pačio žmogaus charakteris. Kai drauge auga būrelis vaikų, kurie savo vaikyste leidžia kartu ir kai jie ima augti, ir jiems neberūpi slėpynės, o kur kas didesnis malonumas drauge išgerti (o šiais laikais tai būna jau kokių dvylikos metų), mažuma žmonių, kurie atsiribos nuo savosios kompanijos ir neis drauge su visais, pasuks savu keliu vienas pats. Manau, tikrai ne daug sugebančiu tokiais atvejais pasakyti „ne“. Mažuma, bet yra. Yra, kuriems įsitikinimai svarbiau. Bet kaip bebūtu gaila, jų nedaug. Bet čia pat, tokioje situacijoje atsispindi ir draugų įtaka. Juk ištarus „ne“ tuoj prasideda įkalbinėjimai ir panašiai. Ir labai tikiuosi, kad ateityje atsiras vis daugiau tokių stiprių kurie ir tada pasakys tą patį tvirtą ir aiškų „ne“. Labai, labai tikiuosi...

Aš suprantu, kad pasaulis nuolat kinta ir kad jis turi kisti, bet taip apmaudu, kai tas pasikeitimas turi tik neigiamą pusę.

Tokiais apmąstymais ir užbaigsiu visiems tardama iki!