2015 m. balandžio 10 d., penktadienis

Neskaitykit šito, nes čia- didžiausias pesimizmo burbulas!

Nesuprantu. Tikrai nesuprantu kodėl po tiek daug laiko čia pasirodau būtent TOKIA.
Tokia.... Kokia tokia?Nelaiminga? Persisunkusi neviltimi, pesimizmu ir bejėgiškumu?
Ko gero taip.
Ir pykstu ant savęs dėl to. Tikrai! 
Juk turėčiau džiaugtis šviečiančia saule, džiaugsmingais veidais ir dar bala žino kuo...
Kai esi TOKS,kaip šiuo metu aš (dar nesuprantu savo būsenos ir negaliu jos apibūdinti vienu mažučiu žodeliu),tai viskas nusidažo šlykščiomis spalvomis, aš taip manau.
Ir KODĖL tokia jausena mane aplanko jau ne pirmą pavasarį?
Aš norėčiau šypsotis ir skleisti kiekvienam palaimos spindulius...

Kodėl būtent dabar mane apniuko tos skaudžios mintys?
Kodėl DABAR aš pradedu svarstyti apie savo didelius užmojus ir tokias menkas galimybes?
Kodėl šiuo momentu turiu liūdėti dėl neišsipildžiusių svajonių?
Kodėl dabar išsiveržia tas pyktis ant visų ir dėl visko?
Kodėl pykstu ant žmonių, kad jie manęs nemato(man tikrai reikia jų...), kai pati jų neprileidžiu artyn?
Ir po velnių, ar išmoksiu kada nors save mylėti?

Ar tai negalėtų bent kažkiek palaukti ir nusikelti į ateitį...
Pavyzdžiui, į tokį laiką, kurį pavadinčiau "NIEKADA"...

Labai didelė mano dalis neleidžia man spausti to mygtuko "Paskelbti", bet nemaža dalis ir trokšta to. Tiek laiko neliejau niekur ir niekam savo minčių, tiek laiko viską gėriau į save nė nesuvokdama, jog nesu, nu nesu aš tas "Psichologinis Halkas" sugebantis viską kęsti vienas, tyliai bei ramiai.
Kažkodėl šis pamirštas tinklaraštis buvo pirmoji paguodos mintis, kai neviltis ir skausmas užgniaužė gerklę, ne, ne tik gerklę.Viską.

Atleiskit, kad šį kartą pasirodžiau štai taip...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą