Istorijos vingiuose

Sveiki.

Kaip sekasi? Kaip nuotaikos? Ir, ar daug baltučio sniego jūsų aplinkoje? :)

Mokyklai reikėjo perskaityti B.Sruogos "Dievų miškas". Perskaičiau. Ir ką? Nuostabu. Tikrai patiko.

Apskritai, knygoje aprašomas laikotarpis, man vienas įdomiausių istorijos laikotarpių. Taip, tai be galo žiaurus ir daug skausmo atnešęs laikotarpis, bet tuo jis ir traukia. Visos tos istorijos apie holokaustą, trėmimus, tiesiog, prikausto. Kita vertus, juk viena priežasčių kodėl mokomės istorijos- pasimokyti iš praeities klaidų.

Knygoje tikrai gausu ironijos, kas man labai patiko. Taip pat radau tiek daug nuostabių minčių, kurios buvo ne tik griebiančios už širdies ir priverčiančios kūnu bėgioti šiurpuliukams, bet velniškai, neapsakomai teisingos ir tikslios, lyg geriau ir nebe sugalvosi nusakyti situacijai.

Ach, tas sarkazmas ir ironija paskutinėse eilutėse...

Tad, mielieji, kai artės momentas šiam kūriniui skaityti, nusiteikit geram laiko praleidimui :).

Šie žodžiai sužavėjo labiausiai. Aš šiuos žodžius skaičiau ir skaičiau. Apie jos galvojau ir galvojau. Ir man atrodo, jau greitai galėsiu juos laisvai cituoti. Kol knyga gulėjo ant staliuko, esančio prie mano lovos, kiekvieną vakarą prieš miegą akimis perbėgdavau šias eilutes ir vis iš naujo pajusdavau per kūną nusiritančių šiurpuliukų bangą.


Aš sužavėta.
Iki.

Kai draugas, jau nedraugas

Uch... Kaip senai rašyta. Trūko, tikrai trūko rašymo. Bet vis tik, net pati sau negaliu paaiškinti kodėl taip staiga dingau ir čia, elektroniniame dienoraštyje, tiek laiko nesirodžiau.

Labai, labai nepatinka mano dienoraščio dizainas. Kaip bebūtų gaila su informatika susijusiais dalykėliais nedraugauju, tad turiu tenkintis tuo, ką turiu.

Kažkoks labai niūrus ir slegiantis tas mano savaitgalis.

Įrašo pavadinimas: kai draugas, jau ne draugas. Kas tada? Tada skauda. Netgi labai skauda. Ne, šį kartą nenutiko taip, kad su tam tikru žmogumi visiškai nutraukiau ryšius ir net labas gatvėje vienas kitam neištariam, ne. Bendraujam, susirašom, neretai leidžiam laiką kartu. Bet, tiesiog, jaučiu, kad tai ne draugas, o gal būtų tiksliau pasakyti ne tikras draugas. Iš tiesų, jau gan ilgai nebežinau kuo skiriasi geriausias draugas nuo draugo. Atsimenu, kaip paprasta, bet tuo pat metu ir juokinga, buvo vaikystėje. Žinote, kaip bent pas mus buvo įprasta tapti geriausiais draugias? Tiesiog, nutardavom, kad mes jau geriausi draugai ir viskas. Viskas atrodydavo maždaug taip:
-Tu tai mano geriausia draugė.
-Na, tada ir tu mano.
-O, gerai, mes dabar visiem sakysim, kad mes geriausios draugės.
-Aha.

Ganėtinai komiška ta vaikiška "geriausio draugo" samprata tuomet buvo. Ir naivi. O kas buvo vėliau? Vėliau iškilo klausimas: kas tas geriausias draugas? Savo aplinkoje labai dažnai girdėdavau žodžius, kad draugo sąvoka nesimėtoma ir tai labai įsisavinau, galbūt net per daug.

Aš nežinau, ar aš per daug pavydi, gal per daug sureikšminu tam tikrus dalykus, per daug kabinėjuosi, nežinau. Iš vis, ar aš kalta?

Bet ką rodo tai, jog prisiminimu kertelėse daugiau atsiminimų kaip buvo skaudu, o ne tų, kaip buvo gera ir smagu. Kai atiduodi visą širdį, o vis tik svarbesnis ir geresnis ką tik sutiktasis. Ką reikia galvoti ir jausti, kai žinai, kad bet kada gali būti iškeistas į bet kurį.

Gal per daug susireikšminu?

Bet ko gero ant klaviatūros klavišų kapsinčios ašaros irgi kažką reiškia.