Prašau, nešok aukščiau bambos

Sveiki! J

Kaip jums sekasi? Kaip mokslai po atostogų? Ir kokie planai artėjančiam ketvirtadieniui? Pasidalinkit!

Man viskas sekasi ganėtinai gerai. O ir ta mokykla ne tokia kančia, ko gero ten dažniausiai juokiuosi ir šypsausi. Parodaksalu, nenoriu ten, keikiu ją, o ji lyg norėdama mane palenkti savo pusėn dovanoja smagias akimirkas, kurių po 50 metų labai ilgėsiuos. Kai pagalvoju, kad ne tiek jau daug laiko liko „trinti“ mokyklos suolą (juk tie kiti metai prabėgs greit) sukyla dvilypiai jausmai: džiaugsmas ir liūdesys. Džiaugsmas dėl pasikeitimų, žinau, kad neliksiu ten kur esu, žinau, kad bus naujovių (kurių gan senai nebuvo mano gyvenimėlyje), žinau, kad sutiksiu naujus žmones, žinau, kad būsiu bent šiek tiek laisvesnė ir žinau, kad galėsiu pakeisti tai ką noriu. Liūdesys dėl išsiskirimo su tam tikrais, mano dieną ir gyvenimą skaidrinančiais žmonėmis, dėl akimirkų, kurių nebe bus.... Kaip nukrypau nuo temos! Visai negalvojau apie tai rašyti, bet juk gerai rašyti tai ką mąstai ir išreikšti tai ką nori, ar ne? J

O kalbėsiu šiandien apie... apie žmones, kurių nepasiilgsiu palikus mokyklą! Nesenai buvo vienas toks nutikimas, kuris mane labai supykdė ir privertė naujiems apmąstymams apie tam tikrus žmones. Žodžiu, buvo muzikos pamoka. Mokytoja išdalino lapus iš kurių turėjom dainuoti, kadangi jų buvo mažoka vienai merginai pasakė sėstis pas tokį vaikinuką, nes jie abu sėdi vieni. Panelytę įsivaizduokit aukštais „kablais“, nemenku pudros kiekiu ant veiduko, žinoma, ištiesintais plaukais, lakuotais nagais ir ilgom blakstienytėm ir gausiu mokyklos dėmesiu. O vaikinuką- neišsišokantį, paprastą, bendraujantį, bet kartas nuo karto neišvengianti replikų (žinot kaip būna, „tobulybėm“ nelengva įtikti). Ir kaip galvojat kas nutiko? Ko gero jums nesunku nuspėti, nes tokios situacijos gausios kiekvienoje mokykloje. Mergina: „Ką? Kodėl...? Kam..reikia?“ ir t.t. O jau akys ko gero iššoko žymiai aukščiau nei įprastai. Sunku aprašyti koks pyktis apėmė! Kam reikia skirstyti žmones? Ir kodėl tai taip dažnėja (bent jau mano aplinkoje)? Tas “lygis“, tas „ne lygis“.  Pagalvojau, kokiu nuostabiu žmogumi turi save laikyti jei sau leidi taip elgtis su aplinkiniais. Nieko nesakau, šiek tiek save mylėti gerai, bet šitaip akivaizdžiai demonstruoti savo meilę SAU... Tą akimirką atrodė lyg jai būtų liepę net ne prie žmogaus sėstis... Nors ji ko gero ne visus ir laiko žmonėmis... Kaip apgailėtina! Smarkiai, smarkiai pločiau kiekvieną kartą nuleidžiant tokius žmonės ant žemės! Mažieji augantys hitleriukai (juk ir jis žmonių žmonėmis nelaikė).Bet žinot kuom apsidžiaugiau? Kad ji vis dėlto buvo pastatyta į vietą! Atsirado nemažai šaunuoliu, kurie vienas per kitą ėmė rėkti: „Tik sėsk greičiau!“ ir t.t. Žinoma, tada raudonis jai net ir pro tą nemenką pudros sluoksnį prasimušo. Che, che, taip ir reikia!

Nežinau ar skaitėt, kad australai vakar stebėjo pirmąjį šiais metais saulės užtemimą.

Pavydžiu jiems galimybės pamatyti tokį nuostabų reginį!

P.S Labai džiaugiuosi, kad peržiūrų skaičiukai smarkiai keičiasi, bet tų užsukančių, prašau, suteikit man galimybę jums padėkoti asmeniškai, išreikškit savo nuomonę komentaruose ji man labai svarbi ir reikalinga ;) Lauksiu jūsų komentaruose!