Vaikai, kas jums?

Labas kiekvienam užsukusiam!

Nors ir orai labai nedžiugina, netgi sakyčiau atvirkščiai, tačiau guodžiu save mintim: svarbu atostogos. Gyvenu vien laukimu! Paradoksalu, bet jau ilgai trunkantis laukimas užsibaigs būtent tada, kai orai pakryps geresne linkme. Ech, ne apie tai planuoju rašyti...

Šiandien noriu imti ir užbaigti kažkada pradėtą gvildenti temą ir taip panaikinti vieną iš jau kelių susikaupusių juodraščių. Įpindama į šį įrašą jau kažkada anksčiau kilusias mintis ir prisidėjus naujiems įspūdžiams sukursiu naują įrašą apie, tai kas dažnai pasitaiko man, kas ko gero dažnai pasitaiko jums, apie tai, kas mane gąsdina ir liūdina. Kas tai? Tai jaunosios kartos pasikeitimas. Cituoju ką buvau pasirašius anksčiau: „... ir mane taip papiktino šiandienos įvykis! Einam su drauge, o iš toliau ateina du maždaug dešimties metų berniukai (po jų elgesio nebe labai norisi juos taip gražiai vadinti). Pamate mus ima spartinti žingsnius ir sulėtina tik tada, kai būna 3-4 žingsniai nuo mūsų nugarų. Nu ir kai prasidės žodynėlio demonstravimas, tai prasidės! Kas baisiausia, kad mes jiems prieš tai nė žodelio nepasakėm. Iš pradžių dar stengiausi nekreipti dėmesio, bet kai jau ir mano mama jiems užkliuvo (nesvarbu, kad net nežino, kas mano mama, svarbu sunervinti) nebe susivaldžiau. Tikrai galvojau į snarglį užvažiuosiu...“. Na ką gi, po beveik mėnesio su puse vėl panaši situacija. Ir iš tiesų aš nebežinau nei ką galvoti, nei ką sakyti ar daryti.  Tiesa pasakius tokiais momentais susimaišo dvilypiai jausmai: pyktis ir gailestis. Pikta, kad negali eiti ramus per tokius mažiukus, pikta, kad nejaučiama jokia pagarba, pikta, kad per kažkokius pienburnius susigadini nuotaiką. O gaila jų pačių, dėl moralės trūkumo, gaila jų ateities ir gaila jų artimųjų, jei jiems iš tiesų rūpi, tas nemalonus vaikas jų aplinkoje. Kas bus toliau, jei atsiras vis daugiau tokių vaikų, kuriems bus malonu taip iš nieko užsipulti žmones, kurie jau tokių metų lauks savaitgalių tik tam, kad prigerti ir jiems bus visiškai vienodai, kai žmonės žiūrės į juos kreivais žvilgsniais, kai šie prisideginės cigaretes?

Bet čia pat kyla klausimas, kokie faktoriai nulemia tokius, dar mažų vaikų bruožus? Ko gero išskirčiau tris aspektus. Tai šeima, draugai ir asmeninis charakteris.

Ar labai nuostabu, kad kai šeimoje kiekvieną diena girtaujama, renkasi įvairios, neaiškios personos panašų gyvenimą turės ir tokių šeimų vaikai? Žinoma, nemaža žmonių, kurie vaikystėje atsižiūrėję tokio jovalo, toliau to matyti nenori ir alkoholi aplenkia jau iš už kilometro. Bet juk nemaža ir tokių, kurie tokia savo šeimos padėtimi susikuria priežastį išgerti. Arba, kai vaikas savo ūgiu dar stalo viršaus nepasiekia, o jam jau sako: „imk, paragauk truputėli, juk nieko čia baisaus, pamatysi, apetitas bus geresnis“ , kai leidžiama dar tik išmokusiam stovėti ir pačiam išlaikyti pusiausvira vaikučiui mirkyti pirštukus ir ragauti to, ko ragauja tėvai diena iš dienos, kai vaikas žodį „alus“ ištaria aiškiau nei „pienas“. Gal tuomet nėra ko jau taip stebėtis, juk tokios vertybės skiepijamos tam mažam, dar nesuprantančiam žmogeliui. Nežinau ar girdėjot Manto Stonkaus juokelį apie tai, kaip vėlai vakare gatvėje užkalbinamas vaikas, jo klausia: “ vaikeli, ar tau dar ne laikas miegoti?“, tada vaikas tą savo pašnekovą iškolioja baisiais, riebiais keiksmažodžiais, o staiga pamatęs šunį sušunka: „žiūrėk, au au!“. Čia juk mūsų kasdienybė! Kaip tik visai nesenai mačiau tokią situacija, kuri parodo, kad tai iš tiesų vyksta, kad tai nėra tik žodžiai ar pasisakymai, kuriais norima įtikinti, ir kad tai vyksta visai šalia mūsų, mūsų aplinkoje, o ne kažkur toli. Mama prisivedusi pilną butą svetelių, visi išeina į balkoną pilnomis rankomis gėrimų ir cigarečių. Ir ką gi, šalia mamos stovi jos dešimties metų dukra, kuri drauge su visais geria, o ir dūmeli užtraukia, motinai, žinoma, nulis emocijų. Pasekmės tokios gyvenimo pradžios visiems aiškios .

Kaip ir minėjau, aš sutinku, kad įtaką daro ir pačio žmogaus charakteris. Kai drauge auga būrelis vaikų, kurie savo vaikyste leidžia kartu ir kai jie ima augti, ir jiems neberūpi slėpynės, o kur kas didesnis malonumas drauge išgerti (o šiais laikais tai būna jau kokių dvylikos metų), mažuma žmonių, kurie atsiribos nuo savosios kompanijos ir neis drauge su visais, pasuks savu keliu vienas pats. Manau, tikrai ne daug sugebančiu tokiais atvejais pasakyti „ne“. Mažuma, bet yra. Yra, kuriems įsitikinimai svarbiau. Bet kaip bebūtu gaila, jų nedaug. Bet čia pat, tokioje situacijoje atsispindi ir draugų įtaka. Juk ištarus „ne“ tuoj prasideda įkalbinėjimai ir panašiai. Ir labai tikiuosi, kad ateityje atsiras vis daugiau tokių stiprių kurie ir tada pasakys tą patį tvirtą ir aiškų „ne“. Labai, labai tikiuosi...

Aš suprantu, kad pasaulis nuolat kinta ir kad jis turi kisti, bet taip apmaudu, kai tas pasikeitimas turi tik neigiamą pusę.

Tokiais apmąstymais ir užbaigsiu visiems tardama iki!