2014 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

Vėl sėdu į rutinos karuselę!

Labas!

Taip, jau įšokau į tą rutinos karuselę, kuri, beje, dar nespėjo atsibosti, ruošiuosi toje karuselėje stipriai, stipriai įsisiūbuoti ir apie stabdžius pagalvoti tik po 9 mėnesių.

Ilgai nerašiau, o nutiko tiek daug!

Pirmiausia paminėsiu, kad turėjau PAČIĄ GERIAUSIĄ VASARĄ  SAVO GYVENIME! Ne, nebuvau užsienyje, daug nekeliavau, bet man to ir nereikėjo, kad turėčiau nuostabų laiką, tiesiog užteko geros kompanijos aplink. Vasarą dirbau ir būtent darbas man suteikė tiek daug nuostabių atsiminimų. Dar niekada gyvenime neteko sutikti tiek daug naujų žmonių vos per 2 mėnesius (nors jau per pirmą savaitę turėjau atsiminti apie 20 naujų vardų). Dabar jau visos emocijos šiek tiek aprimusios, jei prieš savaitę būčiau mėginusi kažką parašyti, esu garantuota nebūtų pavykę suregzti nė vieno rišlaus sakinio, nors ir dabar einasi ne per geriausiai, minčių daug, bet visos jos labai išsibarsčiusios ir padrikos, tad prašau nesupykti...

Turėjau du nuostabius atostogų- darbo mėnesius, kuriuose, tiesa pasakius, buvo visko. Taip, juokiausi ir jaučiausi laiminga labai dažnai, bet ir ašarą nubraukti teko, ir stiprius pykčio antplūdžius teko malšinti, bet nesigailiu visiškai nieko!!! Gera patirtis ne tik darbine prasme, bet ir gyvenimiškais aspektais. Net gaminti pati pradėjau! Tikrai buvo įdomu pagyventi vienai pačiai, tik ant savo vienos pečių. Visas iškilusias problemas sprendžiau viena ir tyliai. Kodėl tyliai? Nes tiesiog neleidau sau skaudinti mamos, galiu tik įsivaizduoti kokį nerimą būtų išgyvenusi mama, jei būtu sužinojusi, kad aš turiu kažkokių problemų, o ji tolokai nuo manęs ir nelabai galinti kuo padėti. Bet juk ir nebuvo kažko labai baisaus ko nebūčiau galėjusi susitvarkyti pati! Visada save laikiau labai savarankišku žmogumi, jau nuo mažens viską susitvarkydavau pati, net mama tai dažnai pamini, bet po šios vasaros supratau, kad AŠ TIKRAI LABAI SAVARANKIŠKAS ŽMOGUS! Net mano šefas tai pastebėjo! :D

Apibendrinus: vasara buvo nuostabi, sutikau daug nuostabių žmonių, kuriuos per tą laiką spėjau labai pamilti ir supratau kokie iš tikrųjų būna skaudūs atsisveikinimai.Ir mane guodžia mintis, kad po 9 mėnesių ir maždaug 20 dienų aš ir vėl išvažiuosiu ten, kur žinau, kad jau manęs lauks!

Toliau apie mokslo metų pradžią. iš tiesų labai, labai nenorėjau grįžti į mokyklą. Labai. Nežinau iš kur buvo atsiradęs toks didelis nenoras, bet kai nuėjau, pamačiau, kad viskas ganėtinai gerai. Tikrai geriau nei tikėjausi. Visi dar nesubjurusiais veidais, pakylios nuotaikos ir tikrai linksmais komentarais per pamokas, o kaip jau ir minėjau, pati rutina dar nespėjo atsibosti. Namų darbų taip pat dar ne tiek daug, tad viskas pakenčiama :).
Ach, tiesa, ir mokyklai šiemet labai menkai ruošiausi. Kiekvienais metais darydavausi sąrašus ko reikia nusipirkti, o apsipirkimas mokyklai būdavo vienas didžiausiu malonumų, šiemet viso to nebuvo, mama nupirko aplankalų ir sąsiuvinių, o visa kita- pernykščiai. Nežinau kodėl šiemet viskas gavosi taip atsainiai, galbūt dėl laiko stokos, nežinau. Bet be kasmetiniu pasižadėjimų neapsiėjau!

Na, o kiekvienam iš jūsų labai nuoširdžiai linkiu susikaupimo, kantrybės ir kad pajėgtumėt atrasti savo tikrąjį kelią. Kelią, kuris jums tikrai patiktų ir kuriuo eidami jaustumėtės laimingi (to labai linkiu ir sau pačiai... ).

Iki!