Atgaiva sielai

Puslapis skirtas pamąstymui 

ir atsipalaidavimui...

Kenedžio oro uoste vienas žurnalistas darė apklausą ir domėjosi, kas žmonėms bjauriausia pasaulyje. Visi atsakinėjo skirtingai: vieniems tai buvo karas, kitiems – badas, išdavystė ar liga.

Tuo metu salėje buvo ir budistų vienuolis Sung Sanas. Žurnalistas, pamatęs budisto drabužius, paklausė to paties. Vienuolis atsakė į tai klausimu:
- Kas Jūs?
- Aš – Džonas Smitas.
- Ne, tai vardas. Bet kas Jūs?
- Aš – tokios ir tokios kompanijos reporteris.
- Tai profesija. O kas Jūs?
- Aš – žmogus!
- Ne, tai tik biologinė rūšis. Kas Jūs esate?
Galų gale reporteris suprato, ką vienuolis turi omenyje, ir sustingo pravira burna, nežinodamas, ką atsakyti. Vienuolis pertraukė tylą:
- Tai ir yra bjauriausia: nežinoti, kas esi.
 

Du keliaujantys angelai apsistojo nakvynei pas vieną turtingą šeimą. Ji pasirodė esanti nesvetinga – užuot paklojusi svečių kambaryje, ji pasiuntė angelus nakvoti į šaltą rūsį. Ryte, kai pakilo saulė, vyresnysis angelas pastebėjo skylutę sienoje ir ją užtaisė. Tai pamatęs jaunesnysis nusistebėjo. Vyresnysis atsakė:
-    Ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Kitą vakarą jie apsistojo pas neturtingus sutuoktinius. Tie pasidalino viskuo, ką patys turėjo, užleido savo lovas, kad angelai galėtų išsimiegoti. Ryte atsikėlę jie pamatė, kad vyras ir žmona graudžiai verkia: jų karvė, vienintelė šeimos maitintoja, gulėjo tvarte negyva.

Jaunesnysis angelas paklausė vyresniojo:
-    Kaip tai įmanoma? Pirmoji šeima turėjo viską, o tu jai padėjai. Ši gi turėjo labai mažai, tačiau buvo pasirengusi pasidalinti viskuo, o tu leidai, kad mirtų jų vienintelė karvė. Kodėl?

Angelas pakartojo:
-    Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Kai mes nakvojome rūsyje, aš supratau, kad už sienos – lobis. Tačiau šeimininkas buvo grubus ir nenorėjo daryti gera. Aš užtaisiau skylutę, kad jis nerastų aukso. O kai kitą naktį mes miegojome lovoje, atėjo mirties angelas, kad pasiimtų šeimininko žmoną. Aš jam atidaviau karvę.

Ne viskas yra taip, kaip atrodo – mes niekada nežinome visko. Net turint tikėjimą tenka mokytis pasitikėjimo, kad viskas, kas vyksta, gali būti į gera...

Visa, kas yra manyje, yra gera, jei tik tai atskleisiu. (Carlas Rogersas)

Aš esu aš.
Visame pasaulyje daugiau nėra nė vieno tokio, koks esu aš. Yra žmonių, turinčių tokių pat bruožų, bet nė vieno visiškai panašaus. Be to, kiekvienas mano judesys yra nepakartojamas, nes jį pasirinkau aš pats.
Kiekviena mano dalelė man pačiam brangi – kūnas ir tai, ką jis veikia, protas, jo mintys ir idėjos; akys ir jų regimi vaizdai; mano jausmai – visi: pyktis, džiaugsmas, neviltis, meilė, liūdesys, jaudinimasis; burna ir žodžiai, kuriuos ji taria: mandagūs, meilūs ir šiurkštūs, korektiški ir užgaulūs; balsas – garsus ar švelnus; visi mano jausmai, skirti kitiems ar man pačiam.
Man vienam priklauso mano fantazijos, svajonės, viltys ir laimės. Aš priimu visas savo pergales ir pasisekimus, klaidas ir nesėkmes.
Aš valdau save, todėl galiu gerai pažinti, o po to pamilti ir susidraugauti. Visas savo galias palenkiu savo naudai.
Žinau manyje esant gluminančių dalykų ir tokių, apie kuriuos nieko neįtariau. Tačiau mylėdamas save ir taikiai sutardamas galiu drąsiai ir viltingai kovoti su nerimu, eiti savęs pažinimo keliu.
Kad ir ką darau ar sakau, galvoju ar jaučiu, – tai esu aš. Tai nepaprasta patirtis, pasakanti, kur šią akimirką esu.
Kartais atsigręžęs atgal ir apmąstęs, ką mačiau, kalbėjau ir veikiau, kaip galvojau ir jaučiausi, suprantu, kad kai ką dariau blogai. Tuomet galiu išmesti iš savęs, kas buvo bloga, ir tai pasilikti kaip įrodymą, o į tuščią vietą įdėti ką nors nauja.
Aš galiu matyti, girdėti, jausti, galvoti, kalbėti ir veikti. Aš turiu įrankius, kad išgyvenčiau, būčiau arčiau kitų, būčiau jiems naudingas, kad jausčiau pasaulį, žmones ir daiktus aplink save.
Aš priklausau sau, todėl galiu save keisti.
Aš esu aš ir todėl man viskas gerai.
Mano dvasios išraiška. Virginija Satir

 Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje:
- Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko namalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps.. o vandens stiklinėje liks tiek pat..
Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė:
- Taip ir su gyvenimo problemomis: tik pradėkite nuolat apie jas galvoti, ir jos bus nuolat su jumis ir kankins jus iki skausmo. O jei, kaip tą stiklinę, pastatysite ant stalo, pažiūrėję įvertinsite ir nuspręsite, ką toliau darysite – problemos jūsų nebekankins. Problemų nereikia nešiotis su savimi, jas reikia spręsti..

 Žmonės daug nusidėdavo ir tuo užrūstino Olimpo dievus. Jie nusprendė pamokyti žmones ir susirinko pasitarti, kokiu būdu tai geriau padaryti. Galiausiai nusprendė paslėpti laimę – kad žmogus jos ieškotų, o atradęs vertintų.. Tačiau kur?
- Paslėpsime ją danguje, kad kuo ilgiau jos ieškotų.
- Netinka, nes žmonės išras skraidančias mašinas ir jas pasieks.
- Tada slėpsime giliai po žeme.
- Ne, žmonės sugalvos žemes rausiančias mašinas ir greitai suras laimę..
- Paslėpsime ją kitoje planetoje!
- Nuskris ir ten..
Tuomet vyriausias Olimpo dievas tarė:
- O mes paslėpsime laimę giliai žmogaus širdyje!. Ieškodami išorėje, jie tikrai nesusipras, kad laimė – juose..
..Taip ir ieško iki šiol žmonės laimės.. ir tik atkakliausi atranda

 Jauna mergina skundžiasi savo tėvui:
- Tėve, mano gyvenimas toks sunkus.. toks įspūdis, kad nuolat plaukiu prieš srovę.. Aš pavargau, ką man daryti?
Vietoje atsakymo tėvas pastatė ant viryklės tris vienodo dydžio puodus su vandeniu. Į vieną įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią įbėrė kavos. Po kiek laiko ištraukė iš verdančio vandens morką ir kiaušinį, o į puodelį įpylė kvapnią kavą iš trečio puodo.
- Kas pasikeitė? – paklausė jis dukters.
- Morka ir kiaušinis išvirė, o kava ištirpo vandenyje, – kiek nustebinta klausimo, atsakė duktė.
- Ne, mano vaike, tai tik paviršutinis žvilgsnis. Pažiūrėk į buvusią tvirtą morką: pabuvojusi verdančiame vandenyje, ji pasidarė minkšta. Skystas ir trapus kiaušinis pasidarė kietas. Išoriškai jie nepasikeitė, jie tik pakeitė savo struktūrą, paveikti vienodų nepalankių sąlygų – verdančio vandens. Taip ir žmonės: stiprūs išoriškai gali išskysti ir nusilpti ten, kur trapūs ir švelnūs tvirtėja..
- O kava? – paklausė duktė.
- O, tai įdomiausia! Kavos milteliai visiškai ištirpo naujoje priešiškoje aplinkoje ir net pakeitė ją: pavertė verdantį vandenį nuostabiu aromatingu gėrimu.. Gyvenime, vaike, yra ypatingi žmonės, kurie nesikeičia veikiami aplinkybių – jie keičia pačias aplinkybes ir paverčia jas kažkuo nuostabiu.. tuo pačiu gaudami vertingą patirtį ir žinias.. Taigi, nuspręsk pati: leisi aplinkybėms ir toliau tave veikti, ar pati jas kursi..


http://www.youtube.com/watch?v=M8mpF4-avnc

Kartą žmogus įkrito į šulinį ir negalėjo iš jo išsikepurnėti.
Netoliese vaikštinėjantis geraširdis žmogelis jam tarė:
- Man iš tikrųjų tavęs labai gaila. Užjaučiu.
Socialinis darbuotojas pasakė:
- Logiška, kad anksčiau ar vėliau kas nors čia gaus galą.
Dievobaimingasis nusprendė:
- Tik blogiečiai krinta į šulinius. 

Mokslininkas apskaičiavo, kaip žmogus atsidūrė
šulinyje.
Politikas, priklausantis opozicijai, įsipareigojo pa­reikšti nepasitenkinimą vyriausybe.
Žurnalistas pažadėjo kitą sekmadienį išspausdinti žurnale poleminį straipsnį.
Praktiškas vyriškis pasiteiravo, ar dideli šulinyje mo­kesčiai. 

Liūdnuolis pasakė:
- Mano šulinys dar blogesnis.
Humoristas sukikeno:
- Išgerk kavos, ir nuotaika pasitaisys!
Optimistas tarė:
- Juk galėjo būti ir blogiau.
Pesimistas perspėjo:
- Įkrisi dar giliau.
Ir tik vienas žmogus pamatęs įkritusį, ištiesė ranką ir iš­traukė jį iš šulinio.  

 Leopardo mažylis pasiklydo stepėje, ir dramblys netyčia jį sumindžiojo. Po kiek laiko mažylį rado negyvą. Žinia veikiai pasiekė jo tėvą.
- Tavo mažylis mirė, - šaukė žvėrys senam leopardui. - Mes jį radome žolėje, ten, slėnyje.
Leopardas suurzgė iš skausmo ir pykčio.
- Kas tai padarė? Pasakykite man, kas jį nužudė, ir aš atkeršysiu.
- Dramblys.
- Dramblys?
- Taip, dramblys.
Plėšrūnas susimąstė, o po minutėlės suriaumojo:
- Tai ne dramblys. Be jokios abejonės, tai padarė ožkos. Taip, tai buvo ožkos! Bet už tai jų laukia žiaurus kerštas.
Ir senasis leopardas, užsidegęs nevaldomu pykčiu, nušuoliavo ant kalvos, kur ganėsi ožkos. Paskerdė visą kaimenę.

Visi, mes ieškome kaltininkų. Tačiau kad tik jis nebūtų pernelyg įtakingas ar mūsiškis... 

 

Statybos darbų vykdytojas daug metų dirbo didelėje įmonėje. Vieną dieną gavo nurodymą išsirinkti labiausiai patinkantį gyvenamojo namo projektą ir pagal jį pastatyti namą. Taip pat turėjo išrinkti namui pačią gražiausią vietą ir neskaičiuoti išlaidų.
Netrukus statybos prasidėjo. Tačiau, pasinaudodamas tokiu aklu pasitikėjimu, darbų vykdytojas nusprendė pirkti pačias prasčiausias statybines medžiagas, samdyti žemos kvalifikacijos darbininkus, kuriems užtektų nedidelio užmokesčio, ir taip sutaupytas lėšas pasisavinti.
Kai namas buvo baigtas, iškilmingos šventės metu darbų vykdytojas įteikė įmonės vadovui namo raktus.
Vadovas nusišypsojo ir, spausdamas darbų vykdytojo ranką, sugrąžino jam raktus sakydamas:
- Už jūsų ilgametį gerą ir nepriekaištingą darbą šioje įmonėje šis namas yra mūsų dovana jums.

Tavo dienos - tai tavo būsimo namo plytos. 

 Vieną dieną senovės kinų Imperatorius iškilmingai prisiekė:
- Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus.
Po kurio laiko imperatoriau pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį.
- Bet...- kreipėsi į jį suglumęs dvariškis, - ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?
- Aš juos ir pašalinau, - atsakė Imperatorius. - Padariau juos savo draugais! 

Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
- Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
- Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
- Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
- Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
- Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
- Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save.

Du girininkai miške kirto medžius. Kamienai buvo neregėto dydžio, stori, tvirti. Abu vyrai vienodai mikliai darbavosi kirviais, bet dirbo skirtingai: vienas kirto savo medį smūgis po smūgio, nesustodamas, tik trumpai kvėptelėdamas oro.
Antrasis kas valandą stabtelėdavo atsipūsti.
Saulei leidžiantis, pirmasis medkirtys savo darbą tebuvo įpusėjęs. Žmogų merkė prakaitas, jis jautėsi mirtinai nusiplūkęs ir vos nulaikė rankose kirvį. O antrasis savąjį medį jau buvo ramiai bebaigęs kirsti, nors jiedu pradėjo darbą kartu ir abu medžiai buvo vienodo storumo!
Pirmasis girininkas netikėjo savo akimis:
- Nieko nesuprantu! Kaip tau tai pavyko, nors ir ilsėjaisi kas valandą?
Antrasis nusišypsojo:
- Tu matei tik tai, kad aš ilsėjausi. Tačiau nepastebėjai, kad ilsėdamasis galandau kirvį.

Tavo dvasia – tarsi kirvis. Neleisk jai surūdyti. Kasdien ją truputį pagaląsk

 http://www.youtube.com/watch?v=HBPnfnvXq0E

  1. Dešimt minučių ramiai pasėdėk ir paklausyk muzikos.
2. Vaikščiok pėsčiomis visada, kai tik gali.
3. Kasdien apkabink mylimus žmones ir ištark jiems: „Myliu tave“.
4. Švęsk gimtadienius, vardadienius, jubiliejus ir kitas progas, kurios tik tau ateina į galvą.
5. Būk malonus su visais. Net ir su tais, su kuriais kartu gyveni.
6. Šypsokis.
7. Melskis.
8. Padėk tam, kam reikia tavo pagalbos.
9. Pasilepink.
10. Žiūrėk į dangų ir siek aukštų idealų. 

 Turtingas, aukštų siekių jaunuolis paprašė mokytojo, kad šis jam padėtų tapti išties didžiu žmogumi. Išminčius davė jam keistą užduotį:
- Išvaikščiok skersai išilgai visą kraštą ir mokėk žmonėms, kad jie tave plūstų. Daryk taip vienus metus.
Jaunuolis leidosi miestų ir kaimų keliais, siūlydamas žmonėms pinigų, kad jį išplūstų kuo bjauriau ir užgauliau. Visi jį laikė pamišėliu.
Po metų jaunuolis grįžo pas mokytoją. O šis jam tarė:
- Dabar gali keliauti į Atėnus.
Jaunuolis nukako prie minėto miesto vartų.
Kaip tik toje vietoje gyveno keistas žmogėnas, šlykščiausiais žodžiais plūdes visus, įžengiančius į miestą. Pažeminti žmonės įsižeisdavo, užsiliepsnodavo pykčiu, prarasdavo savitvardą, imdavo jam grasinti.
O jaunuolis pratrūko griausmingai kvatotis:
- Tik pamanyk, aš ištisus metus mokėjau žmonėms pinigus, kad jie padarytų tai, ką tu čia darai už dyką!
Keistasis keikūnas staiga surimtėjo ir tarė:
- Įeik, miestas tavo!
Pats naudingiausias elektrinių prietaisų klavišas yra „pauzė". Pasaulį valdys tas, kuris moka valdyti save.

 Tėvas išvaškavęs automobilio kėbulą, rūpestingai jį blizgino. Vienuolikmetis sūnus, braukdamas skuduru per buferius, jam padėjo.
- Matai, sūnau, - kalbėjo tėvas, - automobilis yra šeimos kapitalas: turime skirti dėmesio, jėgų ir laiko.
- Žinoma, tėti.
- Šaunuolis, kad supranti!
Akimirką stojo tyla.
- Bet tada aš nesu šeimos kapitalas, - pusbalsiu sumurmėjo sūnus.
- Kaip tai?
- Tu niekada neskiri man laiko.

Koks yra tavo šeimos kapitalas? 

 Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
- Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
- Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! - tarė aiškintojas.
Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
- Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
Patenkintas kalifas tarė:
„Nuostabus sapnas!“ ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.

Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas. 

 

Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:
- Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo neištversiu.
Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodo.
Mokytojas tarė:
- Tai – tavo kančios.
Ir išpylė vandenį.
Tada vėl paėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą.
Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.
- Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.

 Pernelyg daug mažų širdžių, pernelyg daug svyruojančių sielų, pernelyg daug siauro mąstymo ir šiurkščių rankų. Labiausiai mūsų laikais stinga drąsos. Ne kvailo akių draskymo, ne pavojingo nutrūktgalviškumo, bet tikros drąsos, kuri bet kurio sunkumo akivaizdoje leistų ramiai ištarti: "Išeitis vis tiek yra, ir aš ją būtinai rasiu." 

http://www.youtube.com/watch?v=BYG0a7NOW_E 

 Pietų Amerikos tyrinėtojas keliavo Amazonės džiunglėmis. Ieškojo naftos telkinių ir labai skubėjo. Vietiniai gyventojai, kuriuos keliautojas buvo pasamdęs nešikais, pirmąsias dvi kelionės dienas taikstėsi su nervingu baltaodžio skubotumu. Tačiau trečios dienos rytą jie sustojo nebylūs, tarsi suakmenėję. Buvo akivaizdu, jog neturėjo nė mažiausio noro žygiuoti toliau. Nekantrus tyrinėtojas ėmė baksnoti į laikrodį, duodamas nešikų vadovui suprasti, kad reikia kuo greičiau leistis į kelią, nes laikas bėga. - Tai neįmanoma, – ramiu balsu atsakė vadovas. – Šie žmonės pernelyg skubėjo, todėl dabar laukia, kol juos pasivys jų siela.
Mūsų epochos žmonės skuba vis labiau ir labiau. Jie neramūs, pasimetę ir nelaimingi. Nes jų siela liko kažkur toli už nugaros ir nebepajėgia jų prisivyti.

 Ar tik žodžiai?

Dėl įtampos, susikaupusios šeimyniniame gyvenime, vyras atvyko pas išminčių patarimo.
Pastarasis, įsigilinęs į jo pasakojimą, tarė:
- Išmok išklausyti savo žmoną.
Patarimas giliai įsmigo vyriškiui į širdį. Po mėnesio jis vėl aplankė išminčių, mat norėjo pasakyti, jog klausėsi kiekvieno žmonos ištarto žodžio.
Išminčius nusišypsojo:
- O dabar grįžk namo ir išgirsk kiekvieną žodį, kurio ji nepasako.

 Beždžionių medžiotojai sugalvojo nuostabų būdą jas gaudyti.
Pirmiausia jie suranda miško laukymę, kurioje beždžionės dažniausiai renkasi. Įkasę į žemę ilgu siauru kaklu ąsočius, medžiokliai rūpestingai apkaupia juos žeme, žolės paviršiuje palikdami tik atvertas siauras angas. Po to į šiuos indus beria beždžionių mėgiamų ryžių ir uogų.
Medžiokliams pasitraukus, pastarosios tuoj prisistato. Būdamos smalsios iš prigimties jos ima tyrinėti ąsočius ir pastebėjusios juose skanumynus, kiša letenas į vidų, siekdamos pačiupti kiek galima daugiau laimikio. Tačiau indai – siaurakakliai. Tuščia letena lengvai įslysta į ąsotį, o jei sauja pilna, jos ištraukti neįmanoma. Beždžionės neriasi iš kailio, traukdamos grobį, tačiau ištraukti negali.
Tada ir ateina laikas netoliese pasislėpusiems medžiotojams. Jie metasi prie beždžionių ir jas sugauna be vargo. Nors smagurės smarkiai blaškosi, tačiau joms į galvą net nešauna mintis paleisti tai, ką laiko sugniaužusios saujoje.

Kiek daug žmonių praranda gyvenimą, nes bijo atgniaužti saujas ir paleisti tai, ką mano esant vertinga, nors iš tiesų tai – niekniekiai.
Išsipustę ir besišypsantys medžiotojai nesnaudžia: jų spąstai paslėpti blizgančiuose žurnaluose, televizorių ekranuose ir reklaminėse iškabose. Taip tarp mūsų vis daugiau žmonių, kurių delnai sugniaužti, o širdys užgęsusios. 

 http://www.youtube.com/watch?v=EjjM3kfFYgg

 Vasarai atėjus, girioje apsigyveno ežių šeimyna. Dienos buvo šiltos, tad ežiai linksmai pramogaudavo medžių paunksmėje. Nupuškuodavo ir už miško, siausdavo laukymėje, tarp gėlių žaisdavo slėpynių, gaudydavo muses, kad prasimaitintų, o nakčiai atslinkus ramiai sumigdavo šalia savo buveinės.
Vieną dieną išvydo krintantį medžio lapą: artinosi ruduo. Lapai krito vis labiau ir labiau. Ežiai sugalvojo naują išdaigą: gaudė krintančius lapus.
Vis labiau šalo. Upę aptraukė plonytis ledo sluoksnis. Iškritęs sniegas užklojo lapus. Ežiai drebėjo iš šalčio, naktimis negalėdavo net užmigti.
Vieną vakarą nusprendė susiglausti ir tokiu būdu sušilti, tačiau bandymas nepasisekė: žaibiškai išsilakstė į skirtingas puses, mat dygliais subadė vienas kitam nosis ir letenėles. Dar kartą nedrąsiai pamėgino priartėti vienas prie kito, tačiau ir vėl nesėkmingai.
Reikėjo rasti būdą sušilti ir išlikti: juk ir paukščiai, ir triušiai, ir kurmiai, ir kiti gyvūnai sušildavo susiglaudę.
Tuomet ežiai ėmė mokytis artėti vienas prie kito įtraukdami spyglius. Iš pradžių sekėsi sunkiai, tačiau ežiai kiekvieną vakarą mėgino vis iš naujo, kol pagaliau jiems pavyko susispausti nesusibadžius.
Žvarbus vėjas daugiau jų nebegąsdino; susiglaudę ežiai šiltai sau miegojo.

Gyvenime labai praverstų kelios taisyklės:
Kadangi gyvenimą nuskaidrina švelnumas, vadinasi verta jo siekti kasdien ...
Atrask gerąsias žmonių savybes, net ir tada, kai jie patys stengiasi jas nuslėpti ...
Nebijok nesutarimų ir barnių: tik mirusieji ir viskam abejingi nesipyksta. 

Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinų:
- Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
- Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
- Ne, - papurtė galvą šventikas.
- Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
- Ne, - pakartojo senolis.
- Tai kaipgi? - paklausė mokiniai.
- Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje naktis.

Paplūdimyje susitiko Grožis ir Negražumas.
"Šokime į jūrą maudytis", - pakvietė vienas kitą.
Nusirengę paniro į bangas. Netrukus Negražumas išlipo iš vandens ir apsivilkęs Grožio drabužiais nužingsniavo savais keliais.
Grožis, išlipęs į krantą, nerado savo drabužių, tačiau buvo labai drovus ir nenorėjo likti nuogas. Tad apsivilko Negražumo apdarus ir nuėjo savais keliais (Kahlil Gibran)

Dar ir šiandien žmonės juos painioja.
Vis dėlto esti mačiusių Grožio veidą ir jį atpažįstančių, nepaisant jo drabužių. Ir esti tokių, kurie atpažįsta Negražumo veidą ir kurių neapgauna jo apdarai. 

 Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje ... jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį ... jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.
- Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes!
- Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio...
- Olandijos karalienės karūnoje...
- Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko...
- Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai... Nukeliausime į Katmandu!
Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.
- Valio! - suriko abu vienu balsu. - Iškeliaujam!
Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis ... Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios cemento juostos.
- Ei! Atsargiau! Mes brangūs! - šaukė žydrieji akmenėliai Tačiau stambūs plaktuko dūžiai juos dar giliau nugramzdino į cementą.
Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti violetine spalva ... Laikas ėmė slinkti labai iš lėto ... akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:
- Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos! ...
Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.
Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum! Bum!: du akmenėliai nukrito žemėn.
- Laisvė!
Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.
- Oooooo..!
Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo sudėta mūsų Viešpaties figūra ... buvo pats gražiausias ... kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių!
- O ne!
Du akmenėliai suprato. Tai jie buvo ... vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo, kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius... karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė!
Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodė vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.

KAIP ŽEMAI BENUKRISTUM, VISTIEK LIKSI DIEVO AKIŲ VYZDYS. 

http://www.youtube.com/watch?v=8ivRTkntVFg 

 Mokinys kreipėsi į mokytoją:

- Tu toks išmintingas. Esi visada geros nuotaikos ir ant nieko nepyksti. Padėk ir man tapti tokiu.
Mokytojas sutiko. Paprašė atnešti bulvių ir permatomą maišelį.
- Jei tu dėl kažko įsižeisi ar supyksi, - pasakė mokytojas, - imk bulvę, vienoje jos pusėje užrašyk savo vardą, o kitoje to žmogaus vardą, dėl kurio kyla konfliktas ir dėkis ją į maišelį.
- Ir tai viskas? - ...nusistebėjęs paklausė mokinys.
- Ne, - atsakė mokytojas. - Tą maišelį turi visada nešiotis su savimi ir kas kart, kai dėl kažko įsižeisi, vis jį papildyk bulvėmis.
Mokinys sutiko. Bėgo laikas. Maišas po truputį pilnėjo ir tapo gana sunkus. Pasidarė nepatogu jį visur su savimi nešioti. Vienos bulvės pažaliavo, kitos pradėjo gesti ir jų paviršius tapo glitus, dar kitos tiesiog sudygo. Bulvės ėmė skleisti aštrų ir nemalonų kvapą.
Mokinys atėjo pas mokytoją:
- Jau nebeįmanoma viso to su savimi nešioti. Maišas tapo pernelyg sunkus, o bulvės ėmė gesti. Pasiūlyk ką nors kitą.
Mokytojas atsakė:
- Lygiai tas pats vyksta ir tavyje. Kai tu ant ko nors pyksti ar įsižeidi, padedi akmenį sau ant širdies. Tiesiog to nepastebi. Laikui bėgant akmenų vis daugėja. Poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris gimdo dvokiančias ydas. Apie šią naštą lengvai pamirštame, ji pernelyg sunki, kad visad su savimi nešiotume. Daviau tau tiesiog galimybę pamatyti visą šį procesą iš šalies. Kiekvieną kart, kai nuspręsi ką nors įžeisti ar įsižeisti, pagalvok, ar šis akmuo tau reikalingas.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)