Vėl sėdu į rutinos karuselę!

Labas!

Taip, jau įšokau į tą rutinos karuselę, kuri, beje, dar nespėjo atsibosti, ruošiuosi toje karuselėje stipriai, stipriai įsisiūbuoti ir apie stabdžius pagalvoti tik po 9 mėnesių.

Ilgai nerašiau, o nutiko tiek daug!

Pirmiausia paminėsiu, kad turėjau PAČIĄ GERIAUSIĄ VASARĄ  SAVO GYVENIME! Ne, nebuvau užsienyje, daug nekeliavau, bet man to ir nereikėjo, kad turėčiau nuostabų laiką, tiesiog užteko geros kompanijos aplink. Vasarą dirbau ir būtent darbas man suteikė tiek daug nuostabių atsiminimų. Dar niekada gyvenime neteko sutikti tiek daug naujų žmonių vos per 2 mėnesius (nors jau per pirmą savaitę turėjau atsiminti apie 20 naujų vardų). Dabar jau visos emocijos šiek tiek aprimusios, jei prieš savaitę būčiau mėginusi kažką parašyti, esu garantuota nebūtų pavykę suregzti nė vieno rišlaus sakinio, nors ir dabar einasi ne per geriausiai, minčių daug, bet visos jos labai išsibarsčiusios ir padrikos, tad prašau nesupykti...

Turėjau du nuostabius atostogų- darbo mėnesius, kuriuose, tiesa pasakius, buvo visko. Taip, juokiausi ir jaučiausi laiminga labai dažnai, bet ir ašarą nubraukti teko, ir stiprius pykčio antplūdžius teko malšinti, bet nesigailiu visiškai nieko!!! Gera patirtis ne tik darbine prasme, bet ir gyvenimiškais aspektais. Net gaminti pati pradėjau! Tikrai buvo įdomu pagyventi vienai pačiai, tik ant savo vienos pečių. Visas iškilusias problemas sprendžiau viena ir tyliai. Kodėl tyliai? Nes tiesiog neleidau sau skaudinti mamos, galiu tik įsivaizduoti kokį nerimą būtų išgyvenusi mama, jei būtu sužinojusi, kad aš turiu kažkokių problemų, o ji tolokai nuo manęs ir nelabai galinti kuo padėti. Bet juk ir nebuvo kažko labai baisaus ko nebūčiau galėjusi susitvarkyti pati! Visada save laikiau labai savarankišku žmogumi, jau nuo mažens viską susitvarkydavau pati, net mama tai dažnai pamini, bet po šios vasaros supratau, kad AŠ TIKRAI LABAI SAVARANKIŠKAS ŽMOGUS! Net mano šefas tai pastebėjo! :D

Apibendrinus: vasara buvo nuostabi, sutikau daug nuostabių žmonių, kuriuos per tą laiką spėjau labai pamilti ir supratau kokie iš tikrųjų būna skaudūs atsisveikinimai.Ir mane guodžia mintis, kad po 9 mėnesių ir maždaug 20 dienų aš ir vėl išvažiuosiu ten, kur žinau, kad jau manęs lauks!

Toliau apie mokslo metų pradžią. iš tiesų labai, labai nenorėjau grįžti į mokyklą. Labai. Nežinau iš kur buvo atsiradęs toks didelis nenoras, bet kai nuėjau, pamačiau, kad viskas ganėtinai gerai. Tikrai geriau nei tikėjausi. Visi dar nesubjurusiais veidais, pakylios nuotaikos ir tikrai linksmais komentarais per pamokas, o kaip jau ir minėjau, pati rutina dar nespėjo atsibosti. Namų darbų taip pat dar ne tiek daug, tad viskas pakenčiama :).
Ach, tiesa, ir mokyklai šiemet labai menkai ruošiausi. Kiekvienais metais darydavausi sąrašus ko reikia nusipirkti, o apsipirkimas mokyklai būdavo vienas didžiausiu malonumų, šiemet viso to nebuvo, mama nupirko aplankalų ir sąsiuvinių, o visa kita- pernykščiai. Nežinau kodėl šiemet viskas gavosi taip atsainiai, galbūt dėl laiko stokos, nežinau. Bet be kasmetiniu pasižadėjimų neapsiėjau!

Na, o kiekvienam iš jūsų labai nuoširdžiai linkiu susikaupimo, kantrybės ir kad pajėgtumėt atrasti savo tikrąjį kelią. Kelią, kuris jums tikrai patiktų ir kuriuo eidami jaustumėtės laimingi (to labai linkiu ir sau pačiai... ).

Iki!

Trumpam pasirodau!

Labas visiems!

Viskas suuuuper! Ten kur esu- gera! Ne, į žodi gera net nesutelpa visa nuostabi atmosfera tvyranti čionai.

Tik, deja, viskas jau eina į pabaiga....

Ir žinau, kad kitą savaitę bus daug ašarų...

Kodėl viskas, kas taip gera taip greitai baigiasi?

Bet aš pasistengsiu likusi laiką praleisti tinkamai!!! ;)

Čiau, greit pasirodysiu čia dažniau.

Žmogus, turintis rankose vertingą knygą, niekada negali būti vienišas. (K. Goldonis)

Sveiki visi!

Oras vis dar nedžiugina, o aš besimėgaudama mamos tik ką iš orkaitės ištrauktais sausainiai noriu sukurti naują įrašą. Kaip jau kažkada minėjau, puslapį „Skaitiniai“ ištryniau, tad vietą perskaitytoms knygoms paskirsiu čia!

Pagaliau ir aš turėjau galimybę perskaityti tą plačiai aptariamą, aprašomą knygą „Kavinė Freak City“. Detalesnį knygos aprašymą rasit čia. Man asmeniškai knyga tikrai patiko. Pirmiausia sudomino pati tema, tai yra pavaizduoti būtent kurčiųjų gyvenimą, nes pripažinkit, tai nėra dažna grožinės literatūros tema. O žinot kas pradžioje skatino skaityti toliau? Tai vaizduojamas pagrindinio veikėjo Miko elgesys su savo sesute. Na, jau taip miela, įdomu ir linksma buvo skaityti apie jų tarpusavio santykius! Beje, pati knyga tikrai linksma! Juokiausi ne vienoje vietoje ir tai man patiko!O ir daug naujų dalykų apie kurčiųjų gyvenimą sužinojau. Atrodo, apie kai kuriuos dalykus net nepagalvodavau... Siūlau kiekvienam. Nebus taip, kad kiekvienas jūsų būsit beprotiškai sužavėti ar skirsit ją į savo geriausių knygų dešimtuką, bet manau, nenusivilsite. Nes juk knyga ne lėkšta ir ne banali! J

Sekanti knyga, kurią noriu jums pristatyti, tai Cat Clarke „Pinklese“. Išsamesnis knygos aprašymas čia, o dabar trumpai iš mano pusės. Šią knygą pavadinčiau, tiesiog paauglės išpažintimi. Paauglės, kuri toli gražu ne dora mergaitė dienas leidžianti prie knygų. Iš tikrųjų atskleidžiama istorija skaudi, o kai kuriuos net ir sugraudinanti (manęs ne). Knyga parodo kaip net patys artimiausi gali tave įskaudinti ir privesti prie visiško palūžimo. Perskaitę knygą tikrai pasinersite į apmąstymus. Pavyzdžiui, aš susimąsčiau kas paskatino būtent šios herojės nuopuolį? Šeima? Draugai? O gal ji pati siekė tokio gyvenimo? Žodžiu, pamąstyti tikrai yra apie ką. Tiesa, daugeliui nepatiko neaiški knygos pabaiga, o man lyg ir viskas aišku buvo, tad dėl to negaliu skųstis. Tiesa, pabaigoje galėjo būti ir išsamiau papasakojami tolimesni veikėjų likimai, bet gal bus antra dalis? Hm... nežinau. Taip pat norėčiau paminėti, kad ši knyga yra viena iš tų, kurias daugelis suvokia skirtingai (šioje knygoje pabaiga suprantama skirtingai, tiesiog pats pasirenki). Pabandykit, nenusivilsit, bet kokiu atveju turėsit galimybę pasimokyti iš knygos veikėjų klaidų ;).

Ir dar viena knyga. Ir geriausia iš visų čia, šiandien aprašomų, tai  R.J Palacio „Stebuklas“. Ši knyga mane tikrai, tikrai sužavėjo! Knygos aprašymas čia. Labai nustebau, kai net mano sesei, kuri studijuoja psichologija, dėstytoja patarė paskaityti šią knygą. Tai rodo, kad ši knyga į apmastymus atveda labai įvairią auditoriją. Iš tiesų dabar kai prisimenu knygos pabaigą kūnu perbėga šiurpuliukai. Knyga parodo daug dalykų. Visuomenės požiūrį į kitokius, mokyklos gyvenimą, vienų vaikų žiaurumą, o kitų nuoširdumą, šeimos vieningumą ir daug kitų dalykų. Žmonės, iš šiandien mano aprašytų knygų paskaitykit bent šią! Pamatysit, knyga jus ne mažai ko išmokys J. O kiek nuostabių frazių čia radau! Keliomis pasidalinsiu J

„Argi pasaulis nepanašus į milžinišką loteriją? Gimdamas įsigyji bilietą. Grynas atsitiktinumas, koks tas bilietas, laimingas ar ne, kaip pasisuks laimės ratas.“

„Mums nerigimais būdais pasaulis rūpinasi gležniausiais savo padarais <....> gal ir loterija, bet pasaulis galų gale vis tiek viską išlygina. Pasaulis rūpinasi visais savo paukšteliais.“

„Jei reikia rinktis tarp teisingumo ir gerumo, pasirink gerumą“.

„Kartais pravartu pradėti iš naujo“.

„Jėga, jeigu gali baigti pagrindinę mokyklą nieko neįskaudinęs.“

„Kiekvienas pasaulyje turėtų nors kartą gyvenime sulaukti audringos ovacijos, nes mes stipresni už pasaulį“.

Paskutinioji citata aiškesnė, kai būni perskaitęs knyga, bet... argi ne nuostabūs visos šios mintys?! Šią knygą perskaičiau jau senokai, o emocijos dar ir dabar labai stiprios! Tikrai, tikrai, tikrai rekomenduoju paskaityti!

Jei užklys čia žmogelių, kurie skaitė kurią nors iš šių knygų, būkit geri parašykite komentaruose, būtų įdomu padiskutuoti J

Ate!

Vaikai, kas jums?

Labas kiekvienam užsukusiam!

Nors ir orai labai nedžiugina, netgi sakyčiau atvirkščiai, tačiau guodžiu save mintim: svarbu atostogos. Gyvenu vien laukimu! Paradoksalu, bet jau ilgai trunkantis laukimas užsibaigs būtent tada, kai orai pakryps geresne linkme. Ech, ne apie tai planuoju rašyti...

Šiandien noriu imti ir užbaigti kažkada pradėtą gvildenti temą ir taip panaikinti vieną iš jau kelių susikaupusių juodraščių. Įpindama į šį įrašą jau kažkada anksčiau kilusias mintis ir prisidėjus naujiems įspūdžiams sukursiu naują įrašą apie, tai kas dažnai pasitaiko man, kas ko gero dažnai pasitaiko jums, apie tai, kas mane gąsdina ir liūdina. Kas tai? Tai jaunosios kartos pasikeitimas. Cituoju ką buvau pasirašius anksčiau: „... ir mane taip papiktino šiandienos įvykis! Einam su drauge, o iš toliau ateina du maždaug dešimties metų berniukai (po jų elgesio nebe labai norisi juos taip gražiai vadinti). Pamate mus ima spartinti žingsnius ir sulėtina tik tada, kai būna 3-4 žingsniai nuo mūsų nugarų. Nu ir kai prasidės žodynėlio demonstravimas, tai prasidės! Kas baisiausia, kad mes jiems prieš tai nė žodelio nepasakėm. Iš pradžių dar stengiausi nekreipti dėmesio, bet kai jau ir mano mama jiems užkliuvo (nesvarbu, kad net nežino, kas mano mama, svarbu sunervinti) nebe susivaldžiau. Tikrai galvojau į snarglį užvažiuosiu...“. Na ką gi, po beveik mėnesio su puse vėl panaši situacija. Ir iš tiesų aš nebežinau nei ką galvoti, nei ką sakyti ar daryti.  Tiesa pasakius tokiais momentais susimaišo dvilypiai jausmai: pyktis ir gailestis. Pikta, kad negali eiti ramus per tokius mažiukus, pikta, kad nejaučiama jokia pagarba, pikta, kad per kažkokius pienburnius susigadini nuotaiką. O gaila jų pačių, dėl moralės trūkumo, gaila jų ateities ir gaila jų artimųjų, jei jiems iš tiesų rūpi, tas nemalonus vaikas jų aplinkoje. Kas bus toliau, jei atsiras vis daugiau tokių vaikų, kuriems bus malonu taip iš nieko užsipulti žmones, kurie jau tokių metų lauks savaitgalių tik tam, kad prigerti ir jiems bus visiškai vienodai, kai žmonės žiūrės į juos kreivais žvilgsniais, kai šie prisideginės cigaretes?

Bet čia pat kyla klausimas, kokie faktoriai nulemia tokius, dar mažų vaikų bruožus? Ko gero išskirčiau tris aspektus. Tai šeima, draugai ir asmeninis charakteris.

Ar labai nuostabu, kad kai šeimoje kiekvieną diena girtaujama, renkasi įvairios, neaiškios personos panašų gyvenimą turės ir tokių šeimų vaikai? Žinoma, nemaža žmonių, kurie vaikystėje atsižiūrėję tokio jovalo, toliau to matyti nenori ir alkoholi aplenkia jau iš už kilometro. Bet juk nemaža ir tokių, kurie tokia savo šeimos padėtimi susikuria priežastį išgerti. Arba, kai vaikas savo ūgiu dar stalo viršaus nepasiekia, o jam jau sako: „imk, paragauk truputėli, juk nieko čia baisaus, pamatysi, apetitas bus geresnis“ , kai leidžiama dar tik išmokusiam stovėti ir pačiam išlaikyti pusiausvira vaikučiui mirkyti pirštukus ir ragauti to, ko ragauja tėvai diena iš dienos, kai vaikas žodį „alus“ ištaria aiškiau nei „pienas“. Gal tuomet nėra ko jau taip stebėtis, juk tokios vertybės skiepijamos tam mažam, dar nesuprantančiam žmogeliui. Nežinau ar girdėjot Manto Stonkaus juokelį apie tai, kaip vėlai vakare gatvėje užkalbinamas vaikas, jo klausia: “ vaikeli, ar tau dar ne laikas miegoti?“, tada vaikas tą savo pašnekovą iškolioja baisiais, riebiais keiksmažodžiais, o staiga pamatęs šunį sušunka: „žiūrėk, au au!“. Čia juk mūsų kasdienybė! Kaip tik visai nesenai mačiau tokią situacija, kuri parodo, kad tai iš tiesų vyksta, kad tai nėra tik žodžiai ar pasisakymai, kuriais norima įtikinti, ir kad tai vyksta visai šalia mūsų, mūsų aplinkoje, o ne kažkur toli. Mama prisivedusi pilną butą svetelių, visi išeina į balkoną pilnomis rankomis gėrimų ir cigarečių. Ir ką gi, šalia mamos stovi jos dešimties metų dukra, kuri drauge su visais geria, o ir dūmeli užtraukia, motinai, žinoma, nulis emocijų. Pasekmės tokios gyvenimo pradžios visiems aiškios .

Kaip ir minėjau, aš sutinku, kad įtaką daro ir pačio žmogaus charakteris. Kai drauge auga būrelis vaikų, kurie savo vaikyste leidžia kartu ir kai jie ima augti, ir jiems neberūpi slėpynės, o kur kas didesnis malonumas drauge išgerti (o šiais laikais tai būna jau kokių dvylikos metų), mažuma žmonių, kurie atsiribos nuo savosios kompanijos ir neis drauge su visais, pasuks savu keliu vienas pats. Manau, tikrai ne daug sugebančiu tokiais atvejais pasakyti „ne“. Mažuma, bet yra. Yra, kuriems įsitikinimai svarbiau. Bet kaip bebūtu gaila, jų nedaug. Bet čia pat, tokioje situacijoje atsispindi ir draugų įtaka. Juk ištarus „ne“ tuoj prasideda įkalbinėjimai ir panašiai. Ir labai tikiuosi, kad ateityje atsiras vis daugiau tokių stiprių kurie ir tada pasakys tą patį tvirtą ir aiškų „ne“. Labai, labai tikiuosi...

Aš suprantu, kad pasaulis nuolat kinta ir kad jis turi kisti, bet taip apmaudu, kai tas pasikeitimas turi tik neigiamą pusę.

Tokiais apmąstymais ir užbaigsiu visiems tardama iki!

Vasaros pradžios ypatumai

Sveiki visi!

Na, tai kaip jūsų vasarėlės pradžia? Viliuosi, visi esate laimingi! Iš tiesų šis įrašas man pačiai atrodo bus keistokas, gal dėl to, kad dažniausiai savo įrašuose svarstydavau apie vienus ar kitus dalykus (ne visuose įrašuose), o šis bus tiesiog apie mano kelių dienų įvykius.

Pirmiausia noriu pasigirti, kad jau buvau Palangoje! Žinoma, įspūdžiai geri, o ir per vieną dieną spėjau tapti beveik juodaode. Tikrai, neperdedu! Myli mane saulute, myli. Ir mano laimei šiemet po įdegimo man neskauda. Visus ankstesnius metus, po tokio pasisėdėjimo saulėje kęsdavau nemenką skausmą, bet tai jau praeitis (labai tikiuosi, bijau prisišnekėti)! Labai džiaugiuosi, kad tądien Palangoje turėjau galimybę pamatyti nuostabų ir neįprasta reginį, J.Basanavičiaus gatvėje linijinius vienodus šokius šoko 1000 žmonių!Vaizdas buvo nerealus ir įspūdingas, atrodė, ta eilė šokančiųjų neturi galo, o ir stebėtojai pasidarė linksmesni, visi šypsojosi, plojo, o kai kurie ir patys ėmė šokti. Žodžiu, atmosfera buvo superinė! Bandžiau filmuoti šį nepaprastą reginį, bet man neleidžia patalpinti video, tai..., o internete niekur nerandu jokios medžiagos apie šį įvykį... 

Toliau... Ach toliau noriu jums pristatyti Sar‘os Zarr knyga“ Mergaitės istorija“. Kadangi tokį puslapį, kaip „Skaitiniai“ iš savo tinklaraščio ištryniau, pristatysiu jums šią knygą čia. Knygos aprašymą rasite čia. Mano nuomonė tokia: tikrai nepasigailėjau perskaičiusi šią knygą, bet nelaikyčiau jos labai ypatinga. Tiesiog „lengva“ knyga, kurią perskaičiau per vakarą. Iš tiesų knygos moralas labai aiškus, o ir susimąstyti apie tam tikrus dalykus knyga tikrai priverčia. Galiu paminėti, kad man asmeniškai šioje knygoje įdomiausia buvo ne pats pagrindinis įvykis (kaip parašyta aprašyme „ akistata su niekaip nenutylančiais gandais ir lipinama šlykščios „mokyklos kekšės“ etikete“), bet vaizduojami šeimos santykiai. Keletą sykių vos neapsiverkiau dėl vaizduojamo šeimos nesupratimo vienas kito, nemokėjimo bendrauti ir tiesiog nuoširdžiai pasišnekėti, jiems net vieno kito apkabinimas ar pasakymas, kad „myli“ atrodė netinkamas ir nelabai suprantamas. Buvo nuoširdžiai skaudu suvokti, kaip kenčia kiekvienas šeimos narys. O labiausiai įsiminusi frazė iš šios knygos ši: „juk kiekvienas savo praeityje norėtume ką nors pakeisti“. Pabandykit paskaityti, manau, nenusivilsite J.

Vakar su drauge pasidarėm visai smagią dieną. Pasigaminome obuolių ir pieno kokteilį (receptas toliau) ir pažiūrėjom Simonos pasiūlytą filmą „Keliaujančių kelnių seserija“ ir iš tiesų nenusivylėm ;) Siužetas ne banalus, o ir pats filmas privertė nusišypsoti. Ačiū, Simona!

Minėtas kokteilis gal tik skamba kažkaip ypatingai, bet iš tiesų, jis labai paprastas, bet skonis tikrai ne prastas. Taigi jums reikės: 

• 2obuolių; 
• 500 ml pieno; 
• 2šaukštų cukraus; 
• 2šaukštelių rožių vandens (mes jų nedėjom ir vis tiek viskas gavosi gerai); 
• 200g jogurto; cinamono pagal skonį;

Gaminimas: obuolius nulupkite, perpjaukite pusiau, išimkite sėklalizdžius, susmulkinkite, sumaišykite su likusiais ingredientais ir plakite apie 2 min. Patiekite apibarsčius cinamonu. Galite papuošti smulkintais obuoliais.

Pavyks pagaminti 4 porcijas (mums išėjo 5 :D), o ir užtruksit tik kokias 15 minučių.

Skanaus!

Vakar dieną praskaidrino ir nuostabus Aušrinės laiškas! Ačiū tau, juk tu žinai, kad tu nuostabi ar ne?!

Ir dar, prašau jūsų visu patarkit ką padovanoti draugei 16 gimtadienio proga?!?!

Pasidalinkit ir jūs savo vasaros pradžios ypatumais, nuotykiais ir nuotaikomis!

P.S Šiandien ir rytoj sprendžiasi mano vasaros likimas, laikykit už mane kumščius, nes jei nepasiseks- aš žlugus...Visai, visai...

Sveiki!

Uch, ar tik man atrodo, kad čia nerašiau visą amžinybę? Labai atsiprašau tų žmonių, kurie iš tiesų laukė pasirodančio įrašo, nes teko tikrai netrumpai laukti... Atsiprašau! Turėjau šiokių tokių problemų. Ne, ne su mokslais, o su kompiuteriu... Tačiau nepaisant visko vėl galiu dėstyti savo mintis čia, elektroniniame dienoraštyje, apsupta nuoširdžių žmonių!

Žinoma, kad negaliu nepaminėti atėjusios vasaros ir baigtų mokslo metų. Kas dėl mokslų, tai pasakysiu, kad šiemet savo pasiekimais tikrai džiaugiuosi ir didžiuojuosi! Na ir, žinoma, mielieji, geros ir nepamirštamos vasaros jums! Kuo daugiau juoko, laime spinduliuojančių akių ir šypsotis verčiančių akimirkų! Aš dėl savosios vasaros bijau... Noriu tiek daug, o galimybės tokios ribotos. Kaip ir kiekvienais metai viliuosi gauti nepamirštamą vasarą, bet gaunasi tikrai ne taip, aš jas menkai atsimenu, nes dienos tokios vienodos ir monotoniškos, kad ach... Bijau susikurti nuostabių, nuostabiausių iliuzijų, svajonių, o po to baisiai liūdėti dėl prarasto tinkamo laiko. Aj, nebenoriu apie tai kalbėti, bus kaip bus!

Šiandien su jumis pasidalinsiu savo svajone! Ar turit savo mėgstamiausią kraštą? Ar vietą kurią norėtumėte labai, labai aplankyti? Aš turiu! Tai... JAPONIJA! Iš tiesų ji man atrodo ganėtinai panaši su Kinija, tad ir ji mane tikrai traukia, bet daugiau žinių turiu apie Japoniją. Kai tik mokykloje reikia aprašyti kokią nors vietą ar patinkančią šalį visada rašau apie ją. Kodėl? Mane žavi jos kitoniškumas, unikalumas ir nemažas skirtumas nuo Europos miestų. Kai paskaitai apie jos išvystytą švietimą (100% raštingumas), mažą nusikalstamumą (Japonijoje nusikalstamumas mažiausias pasaulyje) ir aplamai išsivystimą- tai taip sužavi! O dar jų kultūrą, tradicijos! Ar žinojot, kad japonės merginos išsiskyrusios su savo vaikinu dažniausiai nusikerpa plaukus, o vaikinai nusiskuta, tai laikoma savotiška atsiprašymo forma. Ir ten maisto“ siurbimas“ laikomas skanaus maisto požymiu, jei jus kas pavaišintu, o jūs ne „siurbtumėte“ šeimininkas gali įsižeisti(mano draugė išprotėtų, negali pakęsti „čiapsėjimo“, bet juk ir pas mus dauguma sako, kad taip skaniau :D). Aš ten puikiai tikčiau dėl tokios pat didėlės meilės arbatai, o žydinčiose sakurose jausčiausi, kaip pasakoje ir dar, man beprotiškai patiktų gurkšnoti ir mėgautis arbata jaukiai įsitaisius ant kilimėlių! Žinoma, ten ne mažai ir trūkumų, ir dalykų kurių aš nesuprantu ir, kuriems niekada nepritarsiu, bet... nenoriu kalbėti apie šios šalies trūkumus (bet pripažįstu, jų tikrai yra). Ten nuvykus aš norėčiau ne tik vaikščioti gatvėmis ir stebėti aplinką, aš norėčiau bent trumpam įsitraukti į jų kasdienybę, tai būtų nuostabu! Viena įdomiausia Japonijos sritis- mokyklos, švietimo sistema. Ko gero daugelis žinote, kad ten valytojų nėra, viską sutvarko patys mokiniai. Vargšeliai, jie mokosi 6 dienas per savaitę, o ir už valgymą ne ilgosios pertraukos metu (ji trunka 1 val.) gali būti nubausti.

Nenoriu labai daug išsiplėsti, nes gal jums tai visai neįdomu, tik pabaigai padarysiu išvada: noriu pamatyti šią šalį ne dėl to ,kad laikyčiau ją pavyzdžiu ar rodikliu kitiems, bet dėl to, kad ten pamatyčiau ir patirčiau visai kitką nei čia. J

Beje, o keliaučiau bet kur, tik duokit galimybę!

Ach, dar nepaminėjau, kad pasiėmiau iš bibliotekos nemažai knygų, tai: „Mergaitės istorija“ ;“ Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau“; „Eleonora ir Pakas“ ; "Leo ir Emi. Septintoji banga“ ; „Dievaitė dėvi GUCCI“ ; „Stebuklas“ ; „Kai dievas bus triušis“ ; „Dalykai, kurių niekas nežino“ ir „Kengūrų slėnio paslapti“.

Na ką, vasara prasidėjo ir aš beprotiškai noriu skaityti!

Taip noriu, kad net nežinau nuo kurios pradėti...

Nėra nepakeičiamų- yra nepamirštami

Sveiki :)
Nenustebinsiu pasakydama, kad:

• be proto džiaugiuosi nuostabiu oru!
• su malonumu tvarkau, klijuoju ir trinu nesąmones iš mokyklinių knygų, nes po metų draugystės turime atsisveikinti (kuom aš džiaugiuos)
• su malonumu, palengvėjimu ir plačia šypsena iš dienotvarkės braukiu jau atsiskaitytus darbus(matematika, lietuvių kalba, anglų, informatika)
• kasdien po mokyklos vis geriau, nes namų darbų vis mažiau! (susirimavo??? :D)
• mintyse nusišypsau, kai mokykloje matau taip vasariškai apsirengusius žmones!( neturime uniformu, džiaugtis ar ne?)
• pradedu džiaugtis, kad namie vėsiau nei lauke (ilgai dėl to nervinausi...)

Kaip jau supratot iš 6 punktų viskas eina tik geryn

Sugalvojau temą įrašui. Tiesa, jos nereikėjo labai galvoti, nes apie ją dažnai pasvarstydavau tiek viena, tiek šeimos ar draugų rate. Ar žmonės pakeičiami? Ar nepakeičiamų nėra? Šis klausimas atėjo, kai perskaičiau, kad Jim Carrey jau 52 metai (kuom dar ir dabar negaliu patikėti), kai pasidomėjusi sužinojau, kad Will'ui Smith'ui 45 m., Steven Seagal 62 metai, o Jackie Chan 60 metų... Tai čia tik vyrukai, o kur dar nuostabios moterytės? Aj, negaliu nepaminėti Oveno Vilsono! Ir Mel Gibson! Juk visi jie negyvens su saule, o filmai be jų... Kaip komedijos be Jim Carrey ar Will'o Smith'o? Ir tada kyla klausimas ar atsiras kas juo pakeis? Atsiras kiti į kuriuos bus taip įdomu ar linksma žiurėti? Manau, kad pakeisti jų niekas nepakeis, bet atsiras kiti į kuriuos, ko gero žiūrėsim su malonumu, nes žmonėms filmai visada buvo ir bus įdomūs, tiesa? Ko gero mes, jaunesnioji karta, po gerų 10 metų kai kurių čia paminėtų iš vis nebe pasigesim. Kita vertus, jau dabar Holivude nemažai jaunosios kartos, kurie po mažu savo talentu užsitarnauja žmonių dėmesį ir pagarbą.

O jūs ar turite savo patį pačiausią aktorių?

P.S Atsiprašau, jei gavosi košė (nesąmonė). Tiesiog neretai apie tai pasvastau ir panorau tais svarstymais pasidalinti su jumis.