Prašau, nešok aukščiau bambos

Sveiki! J

Kaip jums sekasi? Kaip mokslai po atostogų? Ir kokie planai artėjančiam ketvirtadieniui? Pasidalinkit!

Man viskas sekasi ganėtinai gerai. O ir ta mokykla ne tokia kančia, ko gero ten dažniausiai juokiuosi ir šypsausi. Parodaksalu, nenoriu ten, keikiu ją, o ji lyg norėdama mane palenkti savo pusėn dovanoja smagias akimirkas, kurių po 50 metų labai ilgėsiuos. Kai pagalvoju, kad ne tiek jau daug laiko liko „trinti“ mokyklos suolą (juk tie kiti metai prabėgs greit) sukyla dvilypiai jausmai: džiaugsmas ir liūdesys. Džiaugsmas dėl pasikeitimų, žinau, kad neliksiu ten kur esu, žinau, kad bus naujovių (kurių gan senai nebuvo mano gyvenimėlyje), žinau, kad sutiksiu naujus žmones, žinau, kad būsiu bent šiek tiek laisvesnė ir žinau, kad galėsiu pakeisti tai ką noriu. Liūdesys dėl išsiskirimo su tam tikrais, mano dieną ir gyvenimą skaidrinančiais žmonėmis, dėl akimirkų, kurių nebe bus.... Kaip nukrypau nuo temos! Visai negalvojau apie tai rašyti, bet juk gerai rašyti tai ką mąstai ir išreikšti tai ką nori, ar ne? J

O kalbėsiu šiandien apie... apie žmones, kurių nepasiilgsiu palikus mokyklą! Nesenai buvo vienas toks nutikimas, kuris mane labai supykdė ir privertė naujiems apmąstymams apie tam tikrus žmones. Žodžiu, buvo muzikos pamoka. Mokytoja išdalino lapus iš kurių turėjom dainuoti, kadangi jų buvo mažoka vienai merginai pasakė sėstis pas tokį vaikinuką, nes jie abu sėdi vieni. Panelytę įsivaizduokit aukštais „kablais“, nemenku pudros kiekiu ant veiduko, žinoma, ištiesintais plaukais, lakuotais nagais ir ilgom blakstienytėm ir gausiu mokyklos dėmesiu. O vaikinuką- neišsišokantį, paprastą, bendraujantį, bet kartas nuo karto neišvengianti replikų (žinot kaip būna, „tobulybėm“ nelengva įtikti). Ir kaip galvojat kas nutiko? Ko gero jums nesunku nuspėti, nes tokios situacijos gausios kiekvienoje mokykloje. Mergina: „Ką? Kodėl...? Kam..reikia?“ ir t.t. O jau akys ko gero iššoko žymiai aukščiau nei įprastai. Sunku aprašyti koks pyktis apėmė! Kam reikia skirstyti žmones? Ir kodėl tai taip dažnėja (bent jau mano aplinkoje)? Tas “lygis“, tas „ne lygis“.  Pagalvojau, kokiu nuostabiu žmogumi turi save laikyti jei sau leidi taip elgtis su aplinkiniais. Nieko nesakau, šiek tiek save mylėti gerai, bet šitaip akivaizdžiai demonstruoti savo meilę SAU... Tą akimirką atrodė lyg jai būtų liepę net ne prie žmogaus sėstis... Nors ji ko gero ne visus ir laiko žmonėmis... Kaip apgailėtina! Smarkiai, smarkiai pločiau kiekvieną kartą nuleidžiant tokius žmonės ant žemės! Mažieji augantys hitleriukai (juk ir jis žmonių žmonėmis nelaikė).Bet žinot kuom apsidžiaugiau? Kad ji vis dėlto buvo pastatyta į vietą! Atsirado nemažai šaunuoliu, kurie vienas per kitą ėmė rėkti: „Tik sėsk greičiau!“ ir t.t. Žinoma, tada raudonis jai net ir pro tą nemenką pudros sluoksnį prasimušo. Che, che, taip ir reikia!

Nežinau ar skaitėt, kad australai vakar stebėjo pirmąjį šiais metais saulės užtemimą.

Pavydžiu jiems galimybės pamatyti tokį nuostabų reginį!

P.S Labai džiaugiuosi, kad peržiūrų skaičiukai smarkiai keičiasi, bet tų užsukančių, prašau, suteikit man galimybę jums padėkoti asmeniškai, išreikškit savo nuomonę komentaruose ji man labai svarbi ir reikalinga ;) Lauksiu jūsų komentaruose!

Kiekvienam žmogui duota užtektinai jėgų įvykdyti tai, kuo jis yra įsitikinęs.

Uch, kaip vis dėlto pastaruoju metu nelengva.... Nuolatinė nuotaikų kaita,įtampa. Bandymas priprasti su nauja padėtimi. Beveik nuolatinis galvojimas apie vieną žmogų. Šioks toks savęs kaltinimas (nors žinau, kad aš niekuo dėta, pats kaltas, nelabai galiu ką pakeisti). Pastangos išlikti linksma ir nerūpestinga. Ar pavyksta? Atsakymą pasilaikysiu sau. Supratau, kokia vis dėlto trapi laimė. Dar praeitame įraše jaučiausi labai laiminga dėl velnei žino ko, o dabar... dabar esu ir laiminga, ir ne, nubrėžčiau popieriaus viduryje ryškią liniją, kurioje susikerta džiaugsmas ir liūdesys, tokia tarpinė būsena, tarpinė stotelė. Štai kaip dabar jaučiuosi. Jei supratot...Šiaip ar taip juk žinau, kad dangus ne visada būna giedras, kaip ir ne visada būna apniukęs.Užsukau čia su viena, galvoje kirbančia mintimi tik abejoju ar ją pavyks išvystyti taip, kaip noriu. Daug apie tai mąsčiau ir dabar viską bandysiu išreikšti čia.
Atrodo paprastas klausimas: ko žmogui reikia iki pilnos laimės ir koks gyvenimo lūžis priverstu jį iš esmės pakeisti visą savo gyvenimą? Į pirmąją dalį atsakyčiau, kad kiekvienam skirtingai. Vienam pinigai, antram šeima, trečiam meilė ir supratimas. O antra dalis? Kas priverčia žmogų pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų? Sunki liga, kurią įveikęs jautiesi lyg gavęs antra šansą? Gerai, sutinku. Artimo žmogaus įskaudinimas? Nevisai sutinku. Vienus tai palaužia, kitus kaip tik skatina eiti į priekį. Taip svarstydama supratau, kad tai dar labai priklauso nuo pačio žmogaus. Pavyzdžiui, ar alkoholiko gyvenimą pakeistų laimėtas milijonas? Ar jis tą laimėjimą suprastų kaip galimybę susitvarkyti savo gyvenimą ar kaip progą, gerti nesustojant dieną, naktį ir taip visus metus? Atsakymas: priklauso nuo pačio žmogaus, jo požiūrio, mąstymo. Kaip bebūtų tą milijoną reiki laimėti, o tokia laimė nusišypso ne visiems. Kodėl vieni ir be milijono gyvena laimingai, o kiti niekaip? Ar man reikia milijono, kad ateity būčiau laiminga ir pavyzdinga? Ar kokio nors kito įvykio po kurio suprasčiau savo gyvenimo vertę? Ne, stengsiuosi mokėti džiaugtis kiekviena akimirka, išnaudoti gautas galimybes ir kovoti dėl savo laimės.

Kiek gyvenime svarbi nuojauta?

Sveiki J

Ko gero nieko nenustebinsiu pasakydama, kad šiuo metu be galo džiaugiuosi atostogomis! Taip, džiaugiuosi! Labai, labai, labai! Pradėjau daryti tai, ką vienu metu buvau apleidusi. Turiu laiko pasiuvinėti, pažaisti krepšini (mmm... tai taip primena vasarą), pažiūrėti norimus filmus, pasivažinėti dviračiu ir galų gale nieko neveikti! Keistai skamba: turiu laiko nieko neveikti :D. Dar vienas svarbus dalykas įvykęs per šias atostogas- ėmiau labiau suprasti savo nuojautą. Bet ji keista. Įsitikinau, kad dažniausiai būna atvirkščiai nei aš nujaučiu. Pavyzdžiui, jaučiu, kad nebepamiršiu vieno ar kito daikto, bet tada save pagaunu mąstant: ne, tu klysti, juk visada būna atvirkščiai nei tu tikiesi. Ir žinoma, laimi antroji mintis. Supratau, kad būna atvirkščiai nei aš pagalvoju. Jei galvoju, kad mama jau bus grįžusi iš darbo, iš karto pasitaisau- ne, ji nebus  grįžusi, bus atvirkščiai nei aš galvoju. Ir tai pasiteisino jau tikrai ne viena ,ir ne du kartus. Ir apskritai, įdomus dalykas ta nuojauta, tiesiog žinai, kad bus taip ir viskas. Keista, kai pagalvoji, kad ta nuojauta gali tau padėti išsigelbėti ar išgelbėti kitą.Dabar pamąsčiau, kad ši sritis dar nėra mums gerai suvokiama, nes vieni jos visai nesuvokia, kiti tai pavadintu savisaugos jausmu (nes juk dažniausiai nuojauta pasireiškia prieš pavojų), tretiems- tai gyvenimo pagrindas. Ko gero niekas nesupras ką aš čia suvėliau, ką norėjau pasakyti...

Iš karto noriu jus visus pasveikinti su Velykomis, nes tikrąją dieną ko gero neturėsiu galimybės prisijungti. Taigi margų, stiprių margučių, gero oro ir gausaus būrio artimųjų jums šią pavasarišką šventę!

Ar tikrai švietimo sistema tokia supuvus?

Senai buvau čia, bet dabar ir vėl su dideliu malonumu rašau :) Meluoju... Užsuku čia kasdien, tik įrašą senokai be rašiau...
Taigi, sekasi man visai neblogai.
Apturėjau įdomią ir neįprastą pamoką. Kodėl? Todėl, kad didžioji dauguma ten sėdinčių žmonių įsitraukėm į smarkią diskusiją, kuri užtruko visą pamoką, o ir jai pasibaigus, bent jau man, ilgam laikui smegenyse atsirado naujų apmąstymų. Kalbėjom apie mokymo sistemą ir norėčiau išreikšti jums savą nuomonę. Ten pasiklausius atrodė, kad mokykloje yra taip viskas katastrofiškai baisu, kad nors imkim visi ir meskim mokyklą. Bet ar gi tikrai? Aš taip nemanau. Žinoma, tikrai yra ką taisyti. Aš pavyzdžiui nesutinku su teksto suvokimo užduotimis. Kas sakė, kad poetas kurdamas, rašydamas norėjo pasakyti būtent tai? Jis pats??? Ir kodėl visi turim galvoti ir suprasti taip pat? Juk būtų įdomiau jei kiekvienas išreikštume savita nuomone, žinoma, ją argumentuodami svariais argumentais. Dar nesuprantu pačio švietimo ministro (vargu ar jis pats save supranta). Ar pastebėjot, kaip su kiekvienais metais moksleiviai verčiami būti vis "tobulesniais"(nežinau, kaip kitaip išsireikšti). Pavyzdys, praeitais metais pakėlė  šimtuko balą(tiksliai nepasakysiu iki kiek ir kiek). Rezultatas? Mūsų rajone nebuvo nė vieno abituriento to dalyko egzaminą išlaikiusio šimtuku. Ši situacija primena balioną, kuris vis pučiamas ir pučiamas (t.y reikalaujama daugiau ir daugiau) ir ,manau, galų gale jis sprogs (Lietuvoje egzaminus sugebės išlaikyti ~ 2 žmones). Dar vienas pastebėjimas- neseniai turėjau rašyti rašinį apie Maironį ir nepatiko, kad turiu jį liaupsinti, laikyti tautos didvyriu. Jis toks nėra (mano manymu). Buvo turtuolis susikrovęs nemenką turtą ir nežinau ką didvyriško jis yra padaręs...
Beeeet yra ir kita medalio puse. Pavardinau tik savo manymu nelogiškiausius dalykus, bet kai išgirstu sakant, kam tie kontroliniai (aš už juos, žinoma, jie man nepatinka, bet manau vis dėlto kažkaip įvertinti moksleivio žinias reikia), kai norima, kad pamokos vyktų žaidimo lygyje ir dar visokių nerealiausiu norų pagalvoju, kad tai kvailoka.  Pavyzdžiui, bent jau savo mokyklai galiu padėti dideli + už rengiamus pačius įvairiausius renginius, kurių tikrai apstu, nuo profesinio orientavimo iki pačių įvairiausių paskaitų. Dar didelis + už mokytojų nuoširdumą, supratingumą, visada galima kreiptis pagalbos ir būti išgirstam, daugeliui mokytojų padėčiau po nemenką + už jų darbo metodiką.
Mokyti, lavinti visuomenę reikia, bet ne ją užsisėsti... Tokia yra mano nuomonė, žinoma, ko gero daugelis jūsų su ja nesutiksite, o gal atvirkščiai- pritarsite. Nežinau... Bet bet kokiu atveju kviečiu ja pasidalinti komentaruose :)
Kaip ir minėjau šeip gyvenu visai neblogai neskaitant to, kad pirmadieni gražiai tėškiaus ant žemės... Žinoma, normalu pavasarį pargriūti ant po sniegu pasislėpusio ledo. Bet nėra to blogo, kas neišeitu į gerą, bent jau už nugaros ėjusį vaikinuką prajuokinau ir, žinoma, klasiokę, kuri nevengia man to priminti.
Labai džiaugiuosi, kad savaitgalį radau laiką perskaityti knygą "Autsaideriai". Labai patiko, o jau kiek ašarų išriedėjo... Bet tikrai verta paskaityti, knyga ilgam įsirėžė atmintin !Veliau ją aprašysiu skiltyje "Skaityniai".
Ach taip, vos nepamiršau, pas mus mokykloje neseniai lankėsi jaunieji tyrėjai ir kartu atsivežė šaunių dalykėlių. Deja, buvau tik vienoje paskaitoje, bet įspūdžiai super! Ir pasijuokėm, ir rimtai pabendravom, žodžiu, patiko.Turėjau galimybę pamatyti sulėtintą lašo kritimą, taip pat baliono pilno vandens ir tuščio baliono sprogimą ir daug kitų fainų dalykėlių darėm.:) Gal ir pas jus mokykloje jie jau buvo apsilankę? Kaip įspūdžiai?
Kaip minėjau, rašėm iš lietuvių, reikėjo remiantis Maironio kūrybą atsakyti į temą "Tėvynė- žmogaus būties centras". Sekėsi visai neblogai, puikuojasi 9, nors gavau 8, bet paaukojau vieną iš sukauptų pliusų.
O vakar aplankiau ne tik įdomią paskaitą apie verslumą, bet ir vaikų namus, kuriuose drauge su dramos būreliu pristatėm naują spektaklį. Žodžiu, emocijos puikios!
Ikiukas :*

P.S Gal būtų norinčių susirašyti laiškais? :) 

Jau sukaupti mano laiškučiai... Ir visi jie man labai brangūs!

"Like"

Sveiki, užsukusieji :)
(kas čia per žodis?) ;D

Šį kartą apie orą nebe kalbėsiu, nes tokiu atveju mano blog'as taps orų prognozių mano mieste blog'u, o jums ko gero tai nėra labai įdomu :) Bet vis dėlto su pavasariu tikrai noriu pasveikinti ;)Tad, sveikinu :) Kai pagalvoju, kad iki taip laukiamos vasaros liko tik 3 mėnesiai užlieja tokia džiaugsmo banga.Laaaaaukiu.Labai, labai. Ko gero ir daugelis jūsų stoja į tą laukiančiųjų eilę.
 Vakar įvyko kai kas, kas mane šokiravo. Gal jums tai pasirodys menkniekis, bet man tas įvykis sukėlė daug apmąstymų. Vaikščiojom su drauge ir pro mus praėjo 3, maždaug 12-13 metu žmonės. Dvi merginos ir vaikinas. Dėmesį patraukė jų pokalbio tema. Pabandysiu atkurti tas išgirstas nuotrupas.
-Bet tai kokia žiauri jos pagrindinė facebook foto.
-Nuuuu, ir dar kaip ana ilgai jau anos nepasikeit.(Tai sakė vaikinukas)
Šakes.... Ar man čia vienai tai atrodo nenormalu? Negi rimtai žmonės (o dar tokie jauni) neturi kitų pokalbio temų? Ar jiems čia svarbiausi dalykai? Kai dar prisimenu kaip pasakė tą "ir kiek ilgai jau anos nepasikeit".Atrodo lyg tas kažkas, apie ką jie kalbėjo, būtų kokią savaitę nesiprausus, ar kokį mėnesį galvos neplovus. Man šiek tiek apmaudu, kad aplinkiniams darosi svarbiau surinkti kuo daugiau like ant fotkių facebook'e. Arba fotkintis ir įamžinti savo gyvenimo akimirkas tik tam, kad prisikeltų pilnus albumus nuotraukų, na, o tada vėl verstųsi per galvą dėl like ir taip gaunasi užburtas ratas...Kaip absurdiškai atrodo tas žmogaus vertinimas pagal surinktų like skaičių. Tas populiarus, tas ne...Kad tuos like rinkimus pakeistų, pavyzdžiui, į per dieną padovanotų šypsenų skaičiaus rinkimą, tai bent jau naudos būtų.13 metų dar laksčiau po kiemą nubrozdintais keliais ir dabar visa tai prisimenu su šypsena. Negi tiems vaikams atsiras šypsena veide prisiminus, kad būdami 13 metų, facebook'e jie jau buvo surinkę 50 like? Ir vis dėlto, kaip stipriai bėgant laikui keičiasi mūsų vertybės.

P.S Tą akimirką prajuokino draugės komentaras: "tai ką man tada šnekėt, kai jau pusę metų mano profilio nuotrauka ta pati..."

Prie šios temos, kaip tik ir vaizdo įrašą šiandien tokį užmačiau, pažiūrėkit :)

http://www.youtube.com/watch?v=FOx8yQlXkks