Istorijos vingiuose

Sveiki.

Kaip sekasi? Kaip nuotaikos? Ir, ar daug baltučio sniego jūsų aplinkoje? :)

Mokyklai reikėjo perskaityti B.Sruogos "Dievų miškas". Perskaičiau. Ir ką? Nuostabu. Tikrai patiko.

Apskritai, knygoje aprašomas laikotarpis, man vienas įdomiausių istorijos laikotarpių. Taip, tai be galo žiaurus ir daug skausmo atnešęs laikotarpis, bet tuo jis ir traukia. Visos tos istorijos apie holokaustą, trėmimus, tiesiog, prikausto. Kita vertus, juk viena priežasčių kodėl mokomės istorijos- pasimokyti iš praeities klaidų.

Knygoje tikrai gausu ironijos, kas man labai patiko. Taip pat radau tiek daug nuostabių minčių, kurios buvo ne tik griebiančios už širdies ir priverčiančios kūnu bėgioti šiurpuliukams, bet velniškai, neapsakomai teisingos ir tikslios, lyg geriau ir nebe sugalvosi nusakyti situacijai.

Ach, tas sarkazmas ir ironija paskutinėse eilutėse...

Tad, mielieji, kai artės momentas šiam kūriniui skaityti, nusiteikit geram laiko praleidimui :).

Šie žodžiai sužavėjo labiausiai. Aš šiuos žodžius skaičiau ir skaičiau. Apie jos galvojau ir galvojau. Ir man atrodo, jau greitai galėsiu juos laisvai cituoti. Kol knyga gulėjo ant staliuko, esančio prie mano lovos, kiekvieną vakarą prieš miegą akimis perbėgdavau šias eilutes ir vis iš naujo pajusdavau per kūną nusiritančių šiurpuliukų bangą.


Aš sužavėta.
Iki.